Visi sutinkame, kad svarbiausias šios savaitės Europos Parlamento plenarinės sesijos klausimas - išsamūs Europos Komisijos siūlymai dėl naujosios finansinės perspektyvos. Klausimas dar svarbesnis Lietuvai, kurios beveik visa regioninė politika ir dar daugiau žemės ūkio politikos yra finansuojamos ES lėšomis. Todėl nuo Komisijos pasiūlymo ir, žinoma, jį seksiančių gerų pusantrų metų derybų rezultatų labai daug priklausys, kaip mūsų šalis vystysis ateinantį dešimtmetį.
„Jei nežinai, kur eini, tai nežinia kur ir pateksi“ – taip perfrazuota Češyro katino rekomendacija Stebuklų šalyje mėginusiai susiorientuoti Alisai iliustruoja daugelio ligšiolinių vyriausybių vykdytą žemės ūkio politiką. Dažniausiai jos esmė buvo „gaisrų gesinimas“, o nuo 2004 m. – ES paramos paskirstymas per daug nesivarginant gilintis į ilgalaikius veiksmų padarinius. Šiame kontekste ryškiai išsiskiria naujasis žemės ūkio ministras, jau pirmomis savo darbo dienomis prabilęs apie ilgalaikę žemės ūkio viziją, paremtą vidutiniais šeimos ūkiais, kartu paliekant pakankamai vietos tiek smulkiesiems, tiek stambiesiems gamintojams.
Tai puiki ir aiškiai formuluojama ambicija – vizija, kaip turi atrodyti žemės ūkis. Tačiau lygiagrečiai siūlau suformuluoti ne vien viziją, kaip turi atrodyti žemės ūkis, bet ir kokius tikslus jis turi pasiekti.
Siektiną tikslą suformuluoti gali būti paprasčiau, nei atrodo. Ypač jei apversime mūsų strateginio planavimo tradiciją nuo galvos ant kojų ir susitarsime, kad tikslus formuoja visuomenė ir jos išrinkti politikai, o specialistai parengia jų įgyvendinimo priemones (manau, nesunkiai rasime nemažai sričių, kur viskas vyksta beveik priešingai). Mano siūlomas Lietuvos žemės ūkio plėtros tikslas – pasiekti, kad mūsų gaminius žinotų ir Rytuose ir Vakaruose kaip aukštos kokybės, puikią produkciją, siūlomą už prieinamas kainas.
Štai, kad ir šiandien, Strasbūre užėjau į vietinę parduotuvę. Mintis ir gandus apie šios savaitės Europos Komisijos pirmininko kalbą nustelbė klausimas, kilęs stebint vietinį asortimentą – prancūziškų, itališkų ir olandiškų sūrių gausybę, ispaniškus kumpius, graikiškas ir ispaniškas alyvuoges, net vokiško, prancūziško ir olandiško alaus eiles – o kodėl Vakarų Europos parduotuvėse nėra lietuviškų maisto produktų? Nekalbant apie nedideles vadinamas „lenkiškas“ parduotuves, vietiniuose tinkluose Briuselyje kol kas yra pavykę rasti tik lietuviškų krabų lazdelių. Strasbūre mano paviršutiniškos paieškos davė dar mažiau rezultatų.
Kokia to priežastis? Juk mūsų ūkininkai moka auginti, mūsų perdirbėjai moka gaminti. Ir, kas svarbiausia, - dažnai sveikiau ir ekologiškiau, nei kolegos iš senųjų valstybių narių. Tad kodėl Vakarų Europoje nematome lietuviškų skilandžių, varškės ar obuolių sūrių, jogurtų, šakočio ir dar daugybės kitų produktų, kuriuos neseniai sėkmingai eksportavome į Rytus?
Dalis atsakymo slypi skirtinguose ES paramos, tenkančios skirtingų valstybių narų ūkininkams, dydžiuose. Tai yra rimta problema ir ją šiuo metu sprendžiame Briuselyje ir Strasbūre. Dirbu su penketu nuomonių apie būsimąjį ES biudžetą ir neretai su džiaugsmu konstatuoju augantį kolegų supratimą ir palaikymą. Visgi, greta ES paramos skirtumų mažinimo, esu įsitikinęs, kad atsakymo turėtume ieškoti grandyje tarp gamintojo ir vartotojo. Būtent ne kažkokie ypatingi receptai, o rinkodaros sprendimai kartu su vadybos gebėjimais slypi už daugelio tarptautiniu mastu žinomų prekės ženklų sėkmės istorijų. Ar galime išsikelti tikslą pasiekti, kad, pavyzdžiui, lietuviškas skilandis būtų prieinamas bent jau kas trečioje Vakarų Europos maisto prekių parduotuvėje?
Tikėtis, kad patys ūkininkai ar smulkios perdirbimo ir prekybos įmonės pavieniui ir savarankiškai sugebės užkariauti tarptautines rinkas šiek tiek naivoka. Tuo labiau, kad žemdirbiai dažniausiai geriau žino, kaip auginti produkciją, o ne kaip ja prekiauti svetimose šalyse.
Derybose dėl būsimosios finansinės perspektyvos svarbu ne vien išsiderėti kuo daugiau paramos, tačiau ir aiškiai apsibrėžti, kam ją naudosime. Reikšminga ES daugiamečio biudžeto dalis – daugiau nei trečdalis jo tenka Bendrajai žemės ūkio politikai. Naujam žemės ūkio ministrui teks užduotis derėtis ir dėl to, kad parama tektų tiems sektoriams, kuriuose Lietuvos ūkininkai turi konkurencinį pranašumą, bei patekimui į naujas rinkas, kurias svarbu atverti ne tik faktiškai, bet būtent tokiems produktams, kuriuos eksportuoti būtų patrauklu ir pačiam gamintojui.
Kartu naujoji finansinė perspektyva žada puikią galimybę išspręsti esminę struktūrinę Lietuvos žemės ūkio problemą – rinkos galios disproporcijas tarp gamintojų ir perdirbėjų. Pasiteisinęs receptas - tinkamai apgalvota ir atsakingai skatinama kooperacija, kuri gali sureguliuoti santykius tarp perdirbėjų ir prekybininkų bei tapti tramplinu į tarptautines rinkas ir globalų žinomumą. Juk būtent kooperacija – ir kooperacija be jokios Europos Sąjungos paramos – tarpukariu padėjo susikurti tokiems gigantams, kaip „Maistas“, „Pienocentras“ ar „Lietūkis“ bei mūsų žemės ūkiui iškilti į Europos elitą.
Pirmieji žingsniai šia linkme jau žengti – Lietuvoje po truputį kooperuojasi pieno, daržovių, grūdininkystės ir kiti sektoriai. Tačiau greta gamintojų noro kooperuotis ne mažiau svarbūs ir stiprūs vadybiniai, lyderio gebėjimai, ko Lietuvoje vis dar akivaizdžiai trūksta. Kol kas ūkininkų kooperacija tikrai nevyksta taip sparčiai, kaip norėtųsi. Labai noriu tikėti, kad kooperacija Lietuvos žemės ūkyje turi ateitį, o ją pradėję vystyti žemdirbiai sugebės susitvarkyti su savo turtu ir kryptingai siekti bendrų tikslų.
Tad siūlau naujajai žemės ūkio ministerijos vadovybei siekti, jog naujojoje BŽŪP daugiau dėmesio būtų skiriama lietuviškų maisto gaminių rinkodarai, pateikimui į trečiųjų šalių rinkas. Turime išsikelti aiškų tikslą – pasiekti, kad 2027-aisiais, naujosios finansinės perspektyvos pabaigoje lietuviški skilandžiai (ar kiti produktai) būtų mielai perkami ne vien Briuselio parduotuvėse.
