Lietuvos pieno gamintojų asociacija rinkosi spręsti, ką daryti su skęstančia pieno gamintojų kooperacija. Problemos itin rimtos, pavyzdžiui, kai kuriems pieno gamintojų kooperatyvams pieno perdirbimo įmonės pranešė iš jų pieno nebepirksiančios. Netgi už mažesnę, nei pirktų iš pavienių ūkininkų kainą. Ką daryti smulkiems to kooperatyvo nariams, kuriems tiesiog nebelieka, kur dėti pieno? Apie kokias paskatas kooperacijai galime kalbėti, jei net ta saujelė dar egzistuojančių pieno gamintojų kooperatyvų tuoj išsivaikščios?

Skaudu klausyti tokių istorijų, nes jos tiesiogiai liečia kaimo žmones, dažniausiai - smulkius pieno gamintojus, iš pieno gamybos bandančius prisidurti prie kitų pajamų.

Susitikime išsakiau kelis siūlymus, kaip stabdyti galutinį pieno gamintojų kooperacijos žlugimą. Vienas jų - padėti pieną surenkantiems kooperatyvams susimažinti veiklos sąnaudas, ieškant būdų skirti pienovežiams lengvatinio dyzelino, proporcingai nuo surenkamo pieno kiekio. Degalų sąnaudos sudaro reikšmingą dalį kooperatyvo veiklos sąnaudų struktūroje. Jei Seime rastume politinės valios priimti tokį sprendimą, valstybės biudžetui jis daug nekainuotų, bet kooperatyvams, kitaip tariant - pieno gamintojams tai būtų rimta paspirtis.

Tikiuosi šį klausimą perkelti į Seimo Kaimo reikalų komiteto darbotvarkę. Reikia ieškoti sprendimų, ir aš džiaugiuosi, kad susitikime kartu su kolegomis Seimo nariais, Seimo pirmininku bei Žemės ūkio ministru vieningai sutarėme problemą spręsti.

Dėkoju Lietuvos pieno gamintojų asociacijai už puikią ir reikšmingą diskusiją.