Valdančioji dauguma kaip karštą bulvę svaido vis naujus ketinimus didinti gyventojams mokestinę naštą. Nuo idėjos apmokestinti visą nekilnojamąjį turtą, regis, atsitraukė – matyt, pasiskaičiavę, kad plenarinėje Seimo salėje nesurinks tam balsų (o gal saugodami į skandalus klimpstantį Premjerą nuo dar didesnio žmonių įniršio). Visgi ir be šio mokesčio kaip iš gausybės rago pilasi siūlymai didinti žmonėms mokesčius. Kone labiausiai šokiruoti ūkininkai – ypač tie, kurie dirba individualios veiklos principu. Žemdirbiai pasiskaičiavo, kad dirbant su individualia veikla, kai kurie mokesčiai didės ne procentais, o kartais. Ūkininkui apsimokės keisti veiklos statusą ir tapti juridiniu asmeniu – tik ar tai išties tas kelias, kuriuo norime juos nustumti? Mūsų ūkininkai didžiuojasi savo profesija, diduma ją perėmę iš tėvų ir senelių. Ar valdantieji suvokia, kad nepakeldami padidintos mokesčių naštos, ūkininkai bus priversti tapti UABais – bet finansinės šalies situacijos į gerą tai nepakeis? Žmonės liks sukiršinti, atsisakę garbingo ūkininko statuso, toks ir tebus šitos nemokšiškos mokestinės reformos pasiekimas. Dar kartą raginu valdančiuosius atsikvošėti ir palikti žemdirbius ramybėje. Jie ir taip pirmieji skuba ištikus įvairioms negandoms – puolasi valyti nepravažiuojamus kaimo kelius, prireikus skuba paremti bendruomenių iniciatyvas. Prisidės ir prie valstybės gynimo, pirmiausiai – aprūpindami mus maistu. Ne veltui ir Prezidentas savo metiniame pranešime akcentavo: „Tikrai netapsime saugesni, sviestą keisdami patrankomis, didindami skurdą ir socialinę atskirtį”. Žemės ūkio sektorius jau dabar sukuria apie 4 proc. mūsų valstybės BVP. Šį sektorių reikia puoselėti, sudarant jam sąlygas augti ir klestėti, o ne dusinti naujais mokesčiais.
Daug nerimo keliančių signalų žemdirbiai sulaukia ir iš Europos Sąjungos. Ilgametis europarlamentaras pastebi, kad Europos Komisijos transliuojamas siūlymas apjungti valstybėms narėms po 2027 m. teksiančius paramos biudžetus į bendrą „katilą“ Lietuvos žemdirbiams tikrai gero nežada. Džiaugiuosi, kad aktyvūs mūsų ūkininkai nesėdi sudėję rankų ir kovoja už būtį, diskutuodami su aukščiausiais ES pareigūnais ir transliuodami nedviprasmišką poziciją: Bendrajai žemės ūkio politikai turi būti išlaikytas atskiras biudžetas. Lietuvos žemdirbiai pagaliau turi gauti sąžiningas tiesiogines išmokas, o pati BŽŪP turi tapti mažiau gremėzdiška ir labiau paremta tarpusavio pasitikėjimo, o ne patikrų ir nuobaudų principu. Ketinu tokią jų poziciją palaikyti ir Seimo Kaimo reikalų komitete. Privalome suremti pečius ir dirbti visuose lygmenyse, kad žemės ūkis taptų prioritetiniu ne tik lozunguose, bet ir realybėje.
Lietuvos valstiečių, žaliųjų ir krikščioniškųjų šeimų sąjungos frakcijos Seime seniūnė Aušrinė Norkienė akcentuoja, kad po susitikimo su Lietuvos žemės ūkio tarybos atstovais frakcija į tokius žemdirbių siūlymus įsiklausė. „Žemės ūkis – neatsiejama Lietuvos regionų, kaimiškųjų vietovių klestėjimo dalis. Nesitaikstysime su valdančiųjų ketinimais skurdinti mūsų maitintojus – žemdirbius. Nepalaikysime žemdirbiams žalingų teisės aktų plenarinėje Seimo salėje. Ūkininkams turi būti sudarytos sąlygos oriai dirbti ir išgyventi iš savo veiklos. Valstybė privalo užtikrinti deramą stabilumą, kad žemdirbys galėtų prognozuotis savo darbus ir investicijas tiek, kiek tą leis orų išdaigos. Matome, kad šį pavasarį pasėlius nusiaubė šalnos, vakar užliejo liūtys. Ką tik Lietuvą nusiaubusi stichija parodė, kokia svarbi ūkininkams galimybė draustis, bet jei valdžia mostelės dar ir draudimą apmokestinti 10 proc. mokesčiu, tai jiems taps visiškai neįkandama. Mažiausiai žemdirbiams dabar trūksta tokių mokestinių „dovanėlių“ iš valdžios“, teigia A. Norkienė.
