Seimo Kaimo reikalų komitete kalbėjome apie žemės ūkio išmokas, problemas deklaruojant žemės ūkio naudmenas ir ūkininkų lūkesčius, kad biurokratinė našta jiems mažėtų, o patys procesai būtų kuo paprastesni.

Dar dirbdamas Europos Parlamente ne kartą įsitikinau, kad Lietuva linkusi būti uolia pirmūne, kai ateina laikas perkelti ES teisės aktų reikalavimus į nacionalinę teisę. Lietuvos institucijos prikuria taisyklių, kur kas griežtesnių, nei ES reikalavimai. Mūsų žemdirbiai šiuo atveju nukenčia du kartus: ne tik gaudami vienas mažiausių ES žemės ūkio išmokų, bet ir susidurdami su vienais griežčiausių ES reikalavimų. Esu įsitikinęs, kad tokią praktiką reikia baigti. Metas sėsti su žemdirbiais prie bendro stalo, aptarti spręstinas problemas ir operatyviai jas išspręsti. Kad po metų ar dviejų čia, Seime nekalbėtume apie tas pačias vilkinamas ir nesprendžiamas problemas.

Taip pat diskutavome apie kormoranų daromą žalą žuvininkystės ūkiuose auginamoms žuvims. Esu įsitikinęs, kad prieš 15 metų priimtas sprendimas uždrausti žuvininkystės verslą ežeruose buvo klaidingas. Vien rytų Aukštaitijoje apie 10 proc. ploto dengia ežerai – įvairaus dydžio, nuo keliasdešimties iki kelių tūkstančių hektarų. Šie ežerai dabar stovi tušti, nors juose galėtume leisti auginti žuvis. Siūlau pasirinkti keletą ežerų ir leisti juose vykdyti žuvininkystės veiklą – tai būtų naudinga visiems.