Visą savo politinę karjerą dėjau ir dedu pastangas, kad mažėtų atotrūkis tarp žmonių, gyvenančių sostinėje, ir tarp kitų Lietuvos regionų gyventojų pragyvenimo lygio. Būtent tuo tikslu, tapęs Europos Parlamento nariu, ėmiausi iniciatyvos suskirstyti Lietuvą į du statistinius regionus – šis sprendimas visų pirma užtikrino Lietuvai, ypač jos Vidurio ir Vakarų regionui, gerokai didesnę ES paramą, nei būtų buvę nieko nesiimant.
Visgi skirtumai tarp to, kaip gyvena Vilniaus ir, pavyzdžiui, mano gimtosios Ignalinos gyventojai, vis dar bado akis:
Viena vertus, tokį didėjantį atotrūkį pagrįsčiau Europos ekonomikos gaivinimo fondo parama, kurios diduma buvusios konservatorių valdžios pastangomis „nusėdo“ sostinėje. Kita vertus, 2021-2027 metų laikotarpio Sanglaudos parama regionuose dar tik pradės jaustis ir apčiuopiamą jos poveikį Vidurio ir Vakarų Lietuvos gyventojai pajus tik apie 2030-uosius metus. Visgi situacija, kai Vilniuje žmonės uždirba gerokai daugiau, nei kitur, bado akis. Yra ir išlieka didžiulis skirtumas tarp žmonių gaunamų pensijų ir kt. Tam ir reikalinga ES Sanglaudos politika – kad ir regionuose žmonės galėtų oriai gyventi, dirbti ir uždirbti, gauti panašias pensijas, ir kad jiems netektų išsivažinėti ieškoti skalsesnės duonos į sostinę ar net užsienin.
Nacionalinei vyriausybei, žinoma, taip pat tenka tam tikras vaidmuo, stebint gyvenimą ne tik Vilniaus „burbule“, bet ir regionuose. Viliuosi, kad dabartinė Vyriausybė labiau gerbs žmones, nei buvusioji, nepriklausomai nuo to, kur žmogus begyventų. Vienas iš sprendimų, kuriuos šią Vyriausybę raginu skubiai priimti – ištesėti Lietuvos žemės ūkiui įsipareigojimą skirti bent 250 mln. eurų iš RRF fondo lėšų. Tokia parama, esu tikras, reikšmingai paveiktų gyventojų pragyvenimo lygio žemėlapį Lietuvos regionų naudai.
