Neapsikentę sankcijų dėl daugiamečių pievų, padidinto akcizo suskystintoms naftos dujoms ir žalio dyzelino naudojimo apribojimų, Baltijos šalių ūkininkai protestuodami degino laužus. Maisto kainos pakilo, gamybos kaštai taip pat išbrango, o žemdirbiai verčiami parduoti savo užaugintą produkciją parduoti pigiau savikainos.

Europos Parlamente rengiame ir garsiai pranešame apie dokumentus, kuriuose raginame nepalikti nuošalyje žmonių, gyvenančių regionuose. Tačiau realybė ta, kad regionų gyventojai, kurių nemaža dalis yra ir ūkininkų – nėra girdimi. Kur matyta, kad net rengiant valstybių strateginius planus, kai kuriuose šalyse žemdirbiai nebuvo įtraukiami į procesą.

Kodėl iki šiol skirstome ūkininkus į pirmarūšius ir antrarūšius, vieniems skirdami didesnes tiesiogines išmokas, o kitiems – mažesnes. Sugebame įvesti pelno ribojimus energetikos sektoriuje, tačiau nereguliuojame mažmeninės maisto prekybos sektoriaus.

Kreipiausi į kolegas parlamentarus ir Europos Komisijos atstovus, siekdamas atkreipti dėmesį į apgailėtiną padėtį žemės ūkyje. Dabar pats metas užtikrinti, kad iš ūkininkų negalima būtų supirkti produkcijos už mažesnę nei gamybos savikaina kainą.  Ne lozungais, o darbais turime atsigręžti į ūkininkų ir regionų gyventojų bėdas.

Tai, kad nesprendžiame žemės ūkio problemų, galime matyti skaudžioje statistikoje – karvių laikytojų skaičius Lietuvoje sumažėjo daugiau nei 40 proc. lyginant su 2018 metais. Kodėl valdžios nesupranta, kad ūkininkai yra pagrindiniai gyventojų aprūpintojai maistu? Apsirūpinimas maistu toks pats svarbus nacionaliniam šalies saugumui, kaip ir savo stiprios kariuomenės turėjimas.

Lyg to būtų maža, maisto produktų importas gali sąlygoti dar didesnes maisto produktų kainas ir mažesnę tokio atvežtinio maisto kokybę. Ūkininkai šiandien yra priversti kovoti už išlikimą ir galimybę ūkininkauti, todėl stenkimės visomis priemonėmis jiems padėti, o ne kaišioti pagalių į vežimą įvairiomis sankcijomis, ataskaitomis ir kitais biurokratiniais popierėliais.