Pristatau LVŽS politinės jėgos nuveiktus darbus, siekiant, jog šalies žemės ūkis Lietuvoje vystytųsi, o šalies regionai vytųsi sostinę. 2014 metais LVŽS iškovojus mandatą Europos Parlamente, pirmą kartą šalies ūkininkai pradėti atstovauti EP Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete, nes tokį pažadą buvome davę savo rinkėjams.
Iki tol europarlamentarai nėjo dirbti į parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetą, nors žemės ūkio sritis itin svarbi Lietuvai. Pradėjus dirbti šiame komitete teko susidurti su skirtingais teisės aktais ir rengti pasiūlymus, susijusius su finansavimo skyrimu, kompleksinės paramos sistemos kūrimu, valdymo ir kontrolės mechanizmų diegimu bei bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) aktų taikymu.
Žemės ūkiui Europos Sąjunga skiria net 35 proc. lėšų iš savo biudžeto, todėl man buvo, ir tebėra, svarbu, kad Lietuvos ūkininkai gautų kuo didesnę finansinę paramą, kuri padėtų žemės ūkiui tapti stipriu ir konkurencingu. Dar visai neseniai Lietuvos parama žemės ūkiui buvo mažesnė už Europos Sąjungos vidurkį – tegaudavome tik 60 proc. paramos. Todėl labai džiaugiuosi, kad paramos krepšelį ūkininkams, kuri išmokama per tiesiogines išmokas, pavyko padidinti beveik milijardu euru. Jau 2027 m. tiesioginių išmokų suma, tenkanti ūkininkams Lietuvoje sudarys apie 86 proc. ES vidurkio. Tačiau, be abejo, tam reikalingi ir protingi bei ūkiški nacionaliniai sprendimai, Lietuvos žemės ūkio ministerijos įsiklausymas į žemdirbių siūlymus.
Svarbu paminėti, kad šį rudenį prasidės diskusijos ir rengimas naujos BŽŪP, kuri įsigalios jau po 2027 metų. Todėl labai svarbu, kad kitą kadenciją Europos Parlamente dirbtų žmogus, kuris stengtųsi, kad Lietuvos ir kitų šalių ūkininkai, kurie prisijungė prie bendrijos vėliau, gautų tokio paties dydžio tiesiogines išmokas kaip prancūzai, danai ar belgai.
Žinoma, norisi pasidžiaugti, kad parama šalies ūkiui auga, prisiminus, kad tik įstojus už hektarą dirbamos žemės gaudavome tik 50 litų paramos, tuo tarpu – šiandien gauname jau 200 eurų už hektarą. Visgi, pabrangus darbo jėgai, trąšoms ir energijai, Lietuvos ūkininkams tampa sudėtinga uždirbti ir varžytis su senųjų Europos Sąjungos šalių ūkininkais konkurencinėje kovoje, kai pastarieji gauna gerokai didesnes išmokas.
Kitas man ir visai LVŽS bendruomenei svarbus klausimas – regionų plėtra. Skirtumai tarp regionų yra itin ryškūs, jei lygintume žmonių gaunamas pajamas ir įsidarbinimo galimybes Vilniuje, Ignalinoje ar Skuode. Pavyzdžiui, Lietuvoje pernai metais vidutinis mėnesio darbo užmokestis Vilniaus apskrityje po mokesčių siekė 1242,2 eurus, tuo tarpu Tauragės apskrityje sudarė 907,4 eurus ar Marijampolės – 923,9 eurus. Maža to, mes vis dar nepasivejame senųjų bendrijos šalių gyventojų savo darbo užmokesčio dydžiu, pensijomis ar tiesioginėmis išmokomis ūkininkams.
Dirbant Parlamente man buvo svarbu siekti, jog Lietuvoje gyvenimo sąlygos supanašėtų. Todėl praeitą kadenciją inicijavau Lietuvos suskirstymą į du statistinius regionus – Vilniaus bei Vidurio ir Vakarų Lietuvos. Tokiam sprendimui pritarė ir tuometinė Vyriausybė su Seimu, todėl vien šios idėjos dėka pavyko išsaugoti Lietuvai beveik 2 mlrd. eurų paramos iš Sanglaudos fondo. Maža to, į Vidurio ir Vakarų regionus patenkančios institucijos, verslai ar pavieniai asmenys, prašydami ES paramos, prie finansuojamų projektų turi savo lėšomis prisidėti ne 40 proc., kiek būtų reikėję, o tik 15 proc.
Vidurio ir Vakarų Lietuvos regionai ir gyventojai turi pasiekti 80 ar 90 proc. ES vidurkį pagal savo BVP. Tai labai svarbu, jei norime, kad žmonėms nereikėtų iš Panevėžio važiuoti dirbti į Vilnių, o iš Skuodo – į Klaipėdą.
Klausimai, susiję su energetikos kainų suvaldymu, žaliąja energetika ir renovacija – man labai rūpi. Nesuprantama, kodėl renovacija Vilniuje yra nepajudinama iš mirties taško. Kodėl vilniečiai nenori pradėti taupyti energetinių resursų, atnaujinant senus sovietinius daugiabučius. Manau, kad dėl įstrigusios renovacijos galima kaltinti tik Vilniaus valdžią, o ne senųjų daugiabučių gyventojus, kurie dažnai yra pensinio amžiaus. Tikiu, kad žmonės norėtų gyventi atnaujintuose daugiabučiuose ir sutvarkytoje aplinkoje – pamenu, kai Ignalinoje įgyvendinome renovaciją, vietiniai gyventojai buvo itin teigiamai nusiteikę ir įsitraukę. Tai leido pasiekti, kad visi daugiabučiai būtų atnaujinti, todėl Ignalinoje nerasite nei vieno nerenovuoto namo. Kodėl renovacija nestringa Birštone, Druskininkuose ir kituose miestuose, skirtingai nei Vilniuje?
Video
