Matant, kad rinkoje elektros kainos stabilizavosi ir netgi sumažėjo, tačiau elektros tiekėjų planų kainos žmonės ženkliai neatpigo, kreipiausi į Prezidentūrą ir Vyriausybę. Remiantis „Nord Pool“ biržos duomenimis, šių metų kovo 29 dieną elektros kaina Lietuvoje siekė 114,80 eurus už MWh, tuo tarpu pernai metais rugsėjo 29 dieną, tokia kaina buvo 421,52 eurai/MWh.
Vertinant tai, kad elektra pinga jau paskutinį praeitų metų pusmetį, Europos Sąjungos šalys priėmė skirtingus įstatymų pakeitimus energetikos sektoriuje tam, kad sušvelninti elektros kainų šuolį žmonėms. Vienos šalys taiko elektros kainų viršutines ribas, kitos – įvedė reguliuojamus tarifus ar trečios, kurios pasiūlė finansinę subsidiją elektros vartotojams, kaip tai padarė Lietuva.
Vis dėlto, mažėjant elektros kainai rinkoje, elektra nepinga žmonėms, o valstybės taikoma dalinė kompensacija, kuri skirta padengti buitinių vartotojų išlaidas – taip pat išlieka panaši. Kyla natūralus klausimas, ar elektros tiekėjai Lietuvoje nesinaudoja situacija bei nesipelno gyventojų ir valstybės sąskaita?
Kreipiausi į Prezidentūrą ir Vyriausybę dėl elektros kainų
Kreipiausi dėl elektros kompensavimo tiekėjams ir elektros kainų dar sausio pabaigoje į Vyriausybę, kuri įpareigojo Valstybinę energetikos reguliavimo tarybą peržiūrėti visuomeninio tiekimo kainas. Džiugu, kad po mano kreipimosi, nuo šių metų kovo 1 d. buvo sumažinta tiekėjams kompensuojama suma – vietoj 56,5 cnt už kWh, pradėtas taikyti 28 cnt už kWh įkainis.
Pagal naują tvarką, Vyriausybė reglamentuoja, kad kompensavimui skirti pinigai gali būti mokami tik už elektros energijos tiekėjų faktiškai patirtas elektros įsigijimo sąnaudas. Tam, kad nustatyti tiekėjo patirtas sąnaudas, tokie nepriklausomi elektros tiekėjai turės „Energijos skirstymo operatoriui“ nurodyti faktines elektros įsigijimo sąnaudas, siekiant, kad šios būtų kompensuojamos iš valstybės biudžeto.
Tai reiškia, kad sumažėjus elektros kainai, kompensacijų neprireikia. Atsižvelgus į tai, kad kompensacijoms iš valstybės biudžeto buvo skirta apie 800 mln. eurų ir dabar tokios sumos nebereikia, dalį šių pinigų būtų galima skirti panaudoti kompensuojant žmonėms elektros kainą, kad ji neviršytų 20 cnt. už kWh bei dalį lėšų skirti būtiniausių maisto produktų PVM lengvatai ir paramai pieno ūkiams.
Vertinant tai, kad elektros kainos mažėja rinkoje, nesuprantama, kodėl lietuviai turi permokėti už elektrą, todėl oficialiu raštu kreipiausi į Prezidentūrą ir Vyriausybę prašydamas mažinti valstybės ir savivaldybių reguliuojamų komunalinių bei kitų paslaugų kainos dalį.
Siekdamas, kad Vyriausybė ir Prezidentūra spręstų elektros kainų žmonėms problemą, o ne vien atsirašinėtų pasiteisindama, kreipiausi antrą kartą į šias institucijas. Rašte nurodžiau, kad visuomeninio tiekimo kaina turi būti mažesnė, negu tiekėjas šiandien siūlo rinkai. Negana to, prireikus, visuomeninio tiekėjo elektros kaina turėtų nuolatos keistis – kas mėnesį privalomai ją peržiūrint bei koreguojant, pritaikius nulinį arba minimalų pelną.
Neteisinga, kad visuomeninis tiekimas pratęstas iki 2026 metų mažiausiai elektros sunaudojantiems namų ūkiams, kurie, tikėtina gauna skurdžiausias pajamas ir galimai yra vyresnio amžiaus gyventojai. Šios grupės gali būti socialiai pažeidžiamos, todėl reikia peržiūrėti, ar dabar taikoma kainodara atitinka šiandienines rinkos sąlygas.
Oficialiame rašte siūlau Energijos skirstymo operatoriui (ESO) mažinti elektros perdavimo kainą, vertinant tai, kad „Noord Pool“ biržoje elektros kaina tesiekia 4-8 cnt už kWh. Negana to, Valstybinė energetikos reguliavimo taryba turėtų peržiūrėti ir šalto vandens kainas gyventojams. Juk vanduo pabrango pernai metų ketvirtąjį ketvirtį, kai staigiai šoktelėjo elektros ir kuro kainos.
Nepasiteisinusi elektros rinkos liberalizacija Lietuvoje
Elektros liberalizavimas turėjo sukurti didesnę konkurenciją tarp elektros tiekėjų, siekiant, kad vartotojai gautų kokybiškas paslaugas už mažesnę kainą. Deja, bet liberalizavimas Lietuvoje buvo įgyvendintas chaotiškai ir atmestinai, todėl ne tik, kad nesukūrė didesnės konkurencijos elektros tiekimo rinkoje, bet ir sukūrė monopolį.
Remiantis AB „Energijos skirstymo operatorius“ duomenimis, pateiktais šių metų sausio 23 d., net 78 proc. šalies elektros energijos tiekimo rinkos dalies priklauso valstybiniam tiekėjui. Tokia rinkos dalis, tenkanti vienam tiekėjui, prasilenkia su pagrindine elektros rinkos liberalizavimo idėja, kurią įgyvendinti skatino Europos Sąjunga. Ribota konkurencija trukdo vartotojams gauti gerokai patrauklesnes paslaugų kainas ar nuolaidas, todėl į elektros tiekimo rinką įleidus ateiti naujiems žaidėjams būtų galima sukurti konkurencinę aplinką.
Įdomu, ar šiandien didžiausią elektros tiekimo rinką turintis tiekėjas nesinaudoja savo padėtimi rinkoje ir nediktuoja elektros kainų dydžio šalyje. Peržiūrėjus elektros planus, kuriuos siūlo skirtingi tiekėjai Lietuvoje, galima matyti, kad kaina skiriasi neženkliai. Maža to, paradoksalu, kad visuomeninis tiekėjas vartotojams siūlo brangesnius elektros tiekimo planus nei nepriklausomas tiekėjas. Visuomeninis tiekėjas turėtų būti suinteresuotas kuo mažesnės kainos pasiūlymu žmonėms, nes skirtingai nei privatus verslas, tokia valstybinio kapitalo įmonė turėtų rūpintis ne vien akcininkų pelnais, bet ir viešuoju interesu – sukurti geresnes sąlygas valstybės žmonėms ir teikti kokybiškas paslaugas. Pavyzdžiui, palyginus elektros tiekėjų siūlomus planas, galima matyti, kad kainos skiriasi 6 cnt už kWh ir visuomeninio tiekėjo kaina yra didesnė.
Panašu, kad Lietuvoje nemokame sukurti įstatymų ir inicijuoti kitų priemonių, kurios skatintų konkurenciją. Ne tik energetikos, bet ir finansiniame sektoriuje turime itin koncentruotą finansinių įstaigų rinką. Dėl to, kad negebame paskatinti konkurencijos, kenčia Lietuvos žmonės, kurie turi brangiai mokėti už elektros energiją ir būsto paskolas. Lietuvoje būsto paskolos – vienos brangiausių visoje Europos Sąjungoje. Lietuviai turi mokėti net 3,24 proc. siekiančias palūkanas už būstą, kai tuo tarpu prancūzai – 1,91 proc., airiai – 2,68 proc. ir ispanai – 2,7 proc. Nors mokame už elektrą ir būsto paskolas daugiausiai Europoje, deja, bet vis dar negalime pasigirti tokiais pačiais atlyginimais kaip kitos šalys. Remiantis „Eurofound“ statistiniais duomenimis, šių metų sausio mėnesį minimalus užmokestis neatskaičiavus mokesčių Lietuvoje sudarė 840 eurus, palyginimui Prancūzijoje buvo 1709 eurai, Airijoje – 1910 eurai ir Ispanijoje – 1260 eurų.
Nuoširdžiai noriu, kad valstybinės kapitalo įstaigoms ir valdžios atstovams gerokai labiau rūpėtų viešasis interesas. Lietuviai negali pakelti tokių didelių elektros, maisto ar būsto paskolų kainų, vertinant tai, kad Lietuvoje atlyginimai vis dar gerokai mažesni nei senosiose Europos Sąjungos šalyse. Lietuviai neis į gatves ir neprotestuos, kaip tai daro prancūzai ar ispanai. Lietuviai pasirinks tylaus protesto būdą – emigraciją. Nors garsiai nekalbama, tačiau emigracijos skaičiai vėl pradėjo didėti Lietuvoje. Pasak Oficialios statistikos portalo, pernai iš Lietuvos išvyko 119 348 žmonės, 2021 metais emigrantų turėjome mažiau – 89 948.
