Kartu su Lietuvos žemdirbiais petys petin dirbame dėl stipresnio Lietuvos žemės ūkio, dėl konkurencinių sąlygų Europos žemdirbiams suvienodinimo ir galime pasidžiaugti mūsų bendrais pasiekimais. Deja, žemės ūkio ministras šiam bendradarbiavimui priešinasi ir savo darbais, o taip pat ir neveiklumu, žlugdo visą mūsų įdirbį, kurį pavyko kartu su ūkininkais pasiekti per beveik dvi kadencijas man dirbant Europos Parlamente.
Tereikėjo kartu su žemdirbių atstovais parengti nuoseklų, mūsų šalies interesams palankų Lietuvos žemės ūkio strateginį planą, tačiau planas buvo parengtas „už brangiai“ su ekspertais, kurie nelabai ką turi bendro su žemės ūkiu, o Lietuvos žemdirbiai buvo pažeminti, paniekinti ir nesulaukė padoraus kvietimo prie diskusijų stalo rengiant tiesiogiai jų veiklą reglamentuojantį planą.
Europos Komisija sugrąžino šį nacionalinį strateginį planą taisyti su daugybe pastabų ir suteikė papildomo laiko koreguoti jį, atsižvelgiant į susidariusią padėtį dėl karo Ukrainoje ir pasaulinę maisto krizę. Laiko korekcijoms yra labai nedaug, o strateginis planas iš esmės visas taisytinas. Žemės ūkio ministras galėjo pastumti aroganciją bent jau laikinai į šalį ir atsakingai pakviesti žemdirbių atstovus prie apskrito stalo bei kartu labai rimtai padirbėti prie šio dokumento korekcijų. Dėl to jau kelis kartus raštiškai kreipiausi į Vyriausybę. Deja, praėjus mėnesiui, žemdirbiai nebuvo įtraukti į plano koregavimo procesą.
„Eurostat“ duomenimis, Lietuvoje maisto kainos balandžio mėnesį kilo labiausiai, lyginant su kitomis ES šalimis. Žemdirbių atstovai teigia, kad K. Navicko kuruojamame žemės ūkio sektoriuje problemos nėra sprendžiamos, jos kaupiasi ir gilėja. Gilėjant maisto krizei kitos valstybės žemės ūkį pripažįsta strateginės reikšmės sektoriumi, imasi konkrečių veiksmų ir skiria finansavimą ūkių pagalbai, gyvybingumui, tvarumui ir konkurencingumui palaikyti. Tik ne Lietuva.
Anot ūkininkų, ES ir nacionalinio biudžeto pinigai leidžiami neūkiškai, neapdairiai, neatsakingai, o tikra žemės ūkio gamyba palikta likimo valiai. Ūkininkai reiškia nepasitenkinimą, kad ministras nereaguoja ne tik į jų pasiūlymus, pastabas rengiamiems dokumentams, nesprendžia vis gilėjančių problemų, bet ignoruoja ir kvietimą bendradarbiauti, kalbėtis prie vieno stalo. Žemdirbius jis yra pavadinęs lobistais, kuriuos, anot ministerijos, už jų bandymą teikti savo pasiūlymus reikia bausti.
Nėra jokių sprendimų dėl situacijos trąšų rinkoje, dėl žemės ūkio gamybos tvarumo, jokių racionalių sprendimų dėl reorganizuojamų rajoninių žemės ūkio skyrių veiklos. Pats Europos Komisijos narys Janusz Woyciechovski atvykęs į Lietuvą kritikavo strateginį planą dėl trūkstamos paramos tiksliajai (precizinei) žemdirbystei. Šis žemdirbystės būdas leistų siekti Žaliojo kurso tikslų, o taip pat, kas šiuo metu itin svarbu, leistų sumažinti priklausomybę nuo trąšų tiekėjų, lengviau prisitaikyti prie esamos situacijos. Tačiau iš ministro šiuo klausimu – tyla. Prisiminkime ir ES Atsigavimo fondo pinigų dalybas, iš kurių žemės ūkiui buvo skirta – lygiai nulis.
Atsižvelgiant į pastarojo meto situaciją žemės ūkyje ir į žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko reakciją į šią situaciją, jam keliamos interpeliacijos faktas yra, manau, savalaikis ir neišvengiamas žingsnis. Jeigu ministras nesugebės paaiškinti savo neveiklumo, jeigu neprisiims atsakomybės kardinaliai pakeisti savo požiūrį į žemdirbius ir priimti labai skubius sprendimus žemės ūkio bei mūsų visų, Lietuvos maisto produktų vartotojų naudai, jo, matyt, nebeištrauks ir koalicijos partneriai.
