Kiekvienais metais prisimename tą pačią Sausio 13-osios dienos, kurią šiandien minime kaip Laisvės gynėjų dieną, istoriją, vėl ir vėl girdime unikalius šiuose istoriniuose įvykiuose dalyvavusių žmonių liudijimus. Kodėl tai svarbu? Šie pasakojimai byloja apie žmonių drąsą, apie nerimą, pasiryžimą, apie patirtas netektis iš pirmų lūpų ir apie didžiulį troškimą kai ko labai didingo, dėl ko buvo paaukotos netgi mūsų tautiečių gyvybės. Ir tai nebuvo atsitiktinės aukos. Tai buvo tų drąsių žmonių pasirinkimas stovėti už Laisvę, kad ir kas benutiktų.

Apie juos pasakojame savo vaikams ir anūkams. Pasakojame ir patys prisimename, kodėl žmonės taip norėjo Laisvės, kas buvo atimta prieš mūsų valią ir ką mūsų tautiečių drąsa padėjo mums susigrąžinti. Viliuosi, kad ateityje šias daug kartų pakartotas istorijas prisimins mūsų anūkai ir kitos kartos, kai mūsų jau nebebus.

Žodis – Laisvė – nepatyrusiems totalitarinio sovietinio režimo galbūt skamba abstrakčiai. Tačiau Jos praradimas žmonėms reiškė kasdienius suvaržymus, nuolatinę baimę, žmogaus gyvybės nuvertinimą, atimtus namus, tautos ir tikėjimo vertybių paniekinimą, išjuokimą. Kasdienį melą ir spaudimą būti tuo, kuo nesi. Bandymą palaužti žmogaus dvasią, kad šis, paėmęs svetimą vėliavą, skelbtų visiškai svetimas savo įsitikinimams ir pasaulėjautai tiesas. Tą daryti buvo verčiami tiek maži vaikai, tiek suaugę, brandūs žmonės, nepriklausomai nuo to, kuo jie tiki, ką jie žino ir ko jie nori. Visi buvo verčiami tapti sovietinės propagandos ruporais. Tam buvo pasitelktas galingas prievartos aparatas, o nepaklūstantys buvo persekiojami ir baudžiami.

Šiandien susidūrus su didelėmis krizėmis, Valstybėje mes turime daug spręstinų situacijų, iššūkių ir daug diskusijų, kiek vis dar turime laisvės. Kai kurios jų tikrai apribotos, ir ne tik Lietuvoje, bet ir visos Europos, pasaulio šalyse. Ir darosi nebeaišku, kiek tie apribojimai, kurie buvo pateisinami dėl tikslo – apsaugoti žmonių gyvybes – dar galios ar transformuosis į kitas formas...

Nepaisant to, šiandien mes vis dar  turime Laisvę demokratiškai priimti mus vienijančias aukščiausias visuomenės vertybes, demokratiškai rinkti tautos atstovus. Ir taip pat turime Laisvę kiekvienas kaip individas, kaip asmenybė reikšti savo nuomonę apie visuomenę, apie santvarką, kurioje gyvename. Neleiskime to atimti iš mūsų net didžiausių krizių akivaizdoje.

Sausio 13-oji – man asmeniškai – tai dėkingumo diena tiems, kurie žuvo bei buvo sužeisti už mūsų Laisvę, ir tiems, kurie buvo pasiryžę žūti. Mums labai reikalingas nuoseklus kasdienis dėkingumo, pagarbos savo šaknims, pagarbos tiesai jausmas. Mažiau skaldykimės, būkime atidesni vienas kitam. Išgirskime vieni kitų argumentus, išdrįskime išsakyti savo argumentus, tikėdamiesi, kad išgirs ir mus. Naudokimės savo Laisve atsakingai. Tai nėra lengva užduotis, tačiau šitaip mes augame ir kaip asmenybės, ir kaip laisva visuomenė.

Ir vėl prisiminkime Sausio 13-osios žuvusių Laisvės gynėjų, kurie po mirties apdovanoti Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju Kryžiumi, pavardes: Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vytautas Koncevičius, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus. Garbė Jums ir Amžinoji Ramybė.