Bronis Ropė: „Pasigendu vartotojų lojalumo žemdirbiui“
2020-12-08

Netrukus bus priimti sprendimai, kurie gali turėti didelės įtakos maisto rinkoms Europos Sąjungoje, o tai gali atsiliepti ir maisto kainoms galutiniam vartotojui. Apie tai, kodėl ES remia žemės ūkį, kaip žemdirbių likimas liečia kiekvieną Lietuvos gyventoją ir apie maisto kainas kalbamės su Europos Parlamento nariu Broniu Rope.

Kodėl žemės ūkis ES politikoje yra išskirtinė ir strateginė ūkio šaka, kuriai atitenka apie trečdalis bendro ES biudžeto lėšų? Kodėl yra ES Bendroji žemės ūkio politika, o kitų ūkio šakų bendrosios politikos nėra?

Visiems europiečiams yra gyvybiškai svarbus nenutrūkstamas sveiko, saugaus ir įperkamo maisto tiekimas, skirtingai nei daugelio kitų ūkio šakų produkcijos.  Prisiminkime, medicininių kaukių dėžutė, kainavusi iki 3 Eur, prasidėjus COVID-19 pandemijai pabrango iki 46 Eur.  Įsivaizduojate, jeigu dėl produktų trūkumo vietinėje rinkoje dešimtimis kartų pradėtų brangti importuojamas maistas?

Bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) nulėmė tai, kad Europa, ko gero, turi pačią stabiliausią situaciją maisto rinkose visame pasaulyje. ES, darydama įtaką bei teikdama finansinę paramą žemdirbiams, siekia stabilizuoti rinkas, garantuoti pakankamą produkcijos tiekimą, užtikrinti vartotojams priimtinas maisto produktų kainas.

ES mastu viso pasaulio kontekste tai tikrai pasiteisina, tačiau tarp ES šalių narių vis dar turime neišspręstų klausimų, nevienodų sąlygų žemdirbiams bei galutiniame rezultate – maisto produktų vartotojams.

Kol kas Lietuva pati apsirūpina aukštos kokybės maistu, taip pat eksportuoja lietuviškus maisto produktus į kitas šalis. Tiesa, to negalima pasakyti apie visus žemės ūkio sektorius, mažiau Lietuvoje vietinei rinkai pagaminama mėsos, pvz., kiaulienos. Tai akivaizdžiai jaučiasi ir „ant kainos“.

Lietuviai kol kas dar negalvoja, kad violetinės karvės gamina šokoladą, o pienas atsiranda iš automatų parduotuvėse. Tačiau vartotojų lojalumo žemdirbiui pastaruoju metu tikrai dažnai pasigendu. Viešojoje erdvėje net įtakingų politikų lūpomis transliuojamas klaidingas žemdirbio, kaip „ES išlaikytinio“ ar „lupiko“, aukštomis kainomis skriaudžiančio pirkėją, įvaizdis. Tad ir pačioje visuomenėje tvyro ne tik kad abejingumas žemę dirbančio žmogaus atžvilgiu, bet ir priešiškas nusistatymas. Tačiau pandemija kaip niekad atskleidė, kad Lietuvos žemdirbių išlikimas turi rūpėti ne kiek patiems ūkininkams, bet ir tiems Lietuvos gyventojams, kurie tiesiogiai neturi nieko bendro su žemės ūkiu. Kodėl?

Visų pirma todėl, kad pakankami vietinės maisto gamybos pajėgumai leidžia būti nepriklausomais nuo importo.

Antra, nuo situacijos Lietuvos žemės ūkio sektoriuje priklauso ir atvežtinio maisto kainos. Kai esame priklausomi nuo užsienio tiekėjų, bet kada maisto produktų kaina gali pakilti iki „auksinių“ aukštumų, nes už išlikimui būtiną produkciją mokėsime tiek, kiek paprašys. Dar blogiau – galime apskritai likti be kai kurių produktų. O likti be maisto – tai ne tas pats, kas likti be rungtynių „Žalgirio“ arenoje, be atostogų šiltuose kraštuose ar be drabužio iš naujo sezono kolekcijos.

Trečia, niekas kitas negali užtikrinti kokybiškesnio ir šviežesnio maisto produkto, kaip vietinis gamintojas. Kuo trumpesnė maisto grandinė – tuo sveikesnis mitybos racionas. Vartotojams yra svarbu ne tik kaina, o ir produkcijos kokybė. Lietuviška produkcija pasižymi tikrai aukšta kokybe, ypač turint omenyje, kad realizuojant produkciją toje vietoje, kur ji yra gaminama, yra galimybė išlaikyti maisto šviežumą be kažkokių didelių cheminių priedų.

Jau antrą kadenciją pasirinkote dirbti Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete. Iki Jūsų Lietuva neturėjo savo nuolatinio atstovo šioje srityje. Kodėl pasirinkote šį komitetą ir kokie šiuo metu Jūsų pagrindiniai darbai europinės žemės ūkio politikos srityje?

Vienas pagrindinių mano tikslų, dirbant Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete – atstatyti teisingumą dėl ES tiesioginių išmokų paskirstymo Lietuvos ir kai kurių kitų šalių žemdirbių atžvilgiu. Narystė šiame komitete buvo mano pagrindinė sąlyga renkantis Europos Parlamento frakciją. Lietuvos žemdirbiams mokamos gerokai žemesnės tiesioginės išmokos nei kai kurių kitų šalių žemdirbiams, nors sąlygos ūkininkauti Lietuvoje yra vienodos arba net prastesnės . Išmokų skirtumas iškraipo konkurencines sąlygas, Lietuvos žemdirbiai juk turi konkuruoti su kitų ES šalių ūkininkais, gaunančiais ženkliai didesnes ES išmokas.

Bendromis pastangomis su žemdirbių organizacijomis mums pavyko pasiekti, kad iki 2027 m. tiesioginės išmokos didėtų apie 20 proc. Tačiau to per maža, nes su tokiu augimu pasieksime tik apie 85 proc. ES vidurkio, kai Vadovų Taryba dar 2013 m. buvo įsipareigojusi pasiekti ES vidurkį. Negalime nuleisti rankų ir turime to siekti bent šiame naujame laikotarpyje.

Šiuo metu pagrinde dirbau su BŽŪP pereinamojo laikotarpio reglamentu, Atsigavimo fondo pinigų skyrimu žemės ūkiui. Lietuvai labai aktualu, kad jau sutarta, jog BŽŪP srityje pereinamasis laikotarpis tęsis du metus (2021–2022 m.) iki įsigalios naujasis BŽŪP. Šio pereinamojo laikotarpio metu galios senosios BŽŪP taisyklės, bet bus naudojami naujosios finansinės perspektyvos pinigai. Šiuo pereinamuoju reglamentu siekiama užtikrinti nenutrūkstamą BŽŪP finansavimą 2021-2022 metais, stabilumą ir aiškumą žemdirbiams, įnešti kuo mažiau pakeitimų, siekiant sklandaus tęstinumo, suteikti laiko pasirengti naujam BŽŪP laikotarpiui.

ES valstybių vadovai suderėjo dėl Atsigavimo fondo. Dėjau didžiules pastangas, kad dalis pinigų iš Atsigavimo fondo tektų ir žemės ūkiui. Europos Parlamento nariai reikalauja paspartinti šių pinigų naudojimą. Norime, kad jais ūkininkai galėtų naudotis jau 2021 m. pabaigoje. Todėl yra numatyta Atsigavimo fondo paramą perkelti į Pereinamojo laikotarpio reglamentą, kas leistų tai padaryti. Tokiu atveju lėšas jau būtų galima naudoti nelaukiant 2023 m. Juk mūsų žemdirbiams (bei atitinkamai – maisto produktų vartotojams, kuriems svarbi galutinė maisto kaina) tų lėšų gyvybiškai reikia dabar, o ne po kelių metų. Tendencijos tokios, kad dalis ūkių po kelių metų jau nebeveiks, likviduosis, negalėdami išsilaikyti. Tad šiomis lėšomis bandysime išsaugoti bent dalį jų. Panašu, kad Atsigavimo fondo lėšos kitoms sritims bus naudojamos tik nuo 2022 m.

Minėjote, kad žemdirbiai sulaukia daug priekaištų, jog naudojasi ES parama, ir tuo pačiu viešoje erdvėje išsakoma nemažai pasipiktinimo, kad maisto produktų, ypač pieno, mėsos, kainos labai didelės. Iš ko susideda maisto kaina vartotojams?

ES parama sudaro tik apie 25 proc. žemdirbių išlaidų, o likusią dalį jie gauna iš žaliavos supirkėjų gaunamos kainos. Tai, kad žemdirbių mažėja, o jaunimas beveik nesirenka šios verslo šakos, rodo, jog bendros pajamos žemės ūkyje yra nekonkurencingos, per mažos.

Lietuvoje žemdirbiai balansuoja ant išnykimo ribos. Bendros tendencijos yra tokios, kad kasmet likviduojasi vis daugiau ūkių, ypač smulkių. Tad ES parama mūsų žemdirbiams yra gyvybiškai būtina. O didžiąją kainos dalį, kurią tenka sumokėti vartotojui, sudaro perdirbimo ir prekybos grandyse susidarę kaštai ir antkainiai. Tad ūkininkus kaltinti už dideles maisto kainas yra išties neadekvatu.

Pastaruoju metu svarstomos priemonės, kuriomis bus siekiama žaliosios žemės ūkio transformacijos, skaitmenizacijos. Šioje vietoje 100 proc. pritardamas Europos žaliojo kurso tikslams, bandau atkreipti dėmesį į itin svarbų dalyką – jeigu mes nereaguosime į jautrią situaciją žemės ūkyje, jeigu padarysime neišmintingus eksperimentus, užkraudami žemdirbiams papildomus Žaliojo kurso reikalavimus, prieš tai neįvertinę pasekmių ir neišsprendę jau šiuo metu egzistuojančių ūkininkų ekonominių problemų – diskriminacinių ES tiesioginių išmokų, mes galime susidurti su dešimtis kartų sukilusiomis maisto kainomis.

Tikėdamiesi žemės ūkio sektoriaus skaitmenizacijos ir inovacijų, be abejo, viltingai žvalgomės į jaunus žmones – žemės ūkio sektoriui kaip niekad reikia jaunųjų ūkininkų, kurie nepabūgtų sunkaus darbo kaime ir imtųsi gaminti maistą mums, vartotojams. Labai gaila, kad Lietuvoje žemdirbio profesijos atžvilgiu vyraujanti itin negatyvi nuomonė (taip pat ir suvokimas, koks šis darbas sunkus, rizikingas ir bent šiuo metu – mažai pelningas) atbaido jaunimą nuo kaimo. Ūkininkų bendruomenė sensta, o tėvų išpuoselėtų ūkių nenori perimti šeimos vaikai. Jei nepakeisime vyraujančio visuomenės nusistatymo prieš ūkininką, bijau, kad ta problema tik gilės.
 
Ir dar vienas aspektas, kurį norėčiau paminėti – tai būtent perdirbimo sektoriaus ir prekybininkų reguliavimas. Jeigu norime maisto kainų stabilumo, turime saugiklius sudėti ne tik žaliavos supirkimui, bet ir perdirbimo bei prekybos kainodarose. Kalbant apie ES politiką, mano teikiami siūlymai yra ir tarptautinėms prekybos sutartims, kad jas sudarant nauda gaunama būtų ne tik prekybininkams, bet ir kitoms grandims. Taip pat vartotojams. Prekybos sutartimis su trečiosiomis šalimis mažiname muitus – naudą iš to gauna tik prekybininkas, tačiau to nepajunta nei žaliavų gamintojai, nei perdirbėjai, ir juo labiau – ES vartotojai.


Ačiū už pokalbį

Facebook

Briuselis
+32(0)2 28 45384
bronis.rope@europarl.europa.eu
milda.joksaite@europarl.europa.eu
martynas.norbutas@europarl.europa.eu
Vilnius
+370 5 2077821
vilnius@rope.lt
Kaunas
+370 673 81231
ruta@rope.lt
Alytus
+370 671 32034
zita.valiuniene@gmail.com
Marijampolė
+370 671 13018
audriusbfg@gmail.com
Telšiai
+370 610 09137
remdaiva@gmail.com
Tauragė
+370 677 64721
+370 601 230381
taurage@rope2014.lt
Ignalina
+370 687 54250
siaudinis.henrikas@gmail.com
Panevėžys
+370 674 61982
panevezys@rope.lt
Klaipėda
+370 674 51078
klaipeda@rope2014.lt