„Prarasime milijardus“, „Neteksime tūkstančių darbo vietų regionuose“, „Griebiamasi šiaudo“... Tokias ekspertišku tonu išsakytas frazes apie Europos Sąjungos (ES) Sanglaudos paramą girdžiu jau ne vienerius metus.
Pirmiausia – labai apmaudu, kad Lietuvoje į regioninės politikos – t. y., tos srities, kuri yra bene svarbiausia mūsų šalies klestėjimui – subtilybes yra įsigilinę labai nedaug žmonių. Jeigu sunkiai gaudosi valdininkai, tai negalime reikalauti iš žurnalistų, kad jie išmanytų geriau. Antra – ne mažiau apmaudu, kad dėl šios nekompetencijos viešojoje erdvėje kuriamas pats negatyviausias scenarijus – esą ES paramos regionams tuoj beveik neliks. Blogiausia, kad šiomis niūriomis prognozėmis įtikėję kai kurie didelę įtaką ES turintys politikai, kurie, jau ilgą laiką priėmę „prisitaikėlio“ poziciją, nesinaudojo savo teise išsaugoti tų Lietuvos kaimo, miestų ir miestelių gyventojams reikalingų pinigų.
Ką apskritai reiškia ES parama Lietuvos gyventojams? Nuo jos tiesiogiai priklauso daugelio žmonių pajamos. Pavyzdžiui, už ES lėšas renovuojami ir statomi nauji komunaliniai objektai, šilumos, vandens, nuotekų, šiukšlių tvarkymo įmonės. Jeigu ne europinė Sanglaudos parama, šiuos būtinus darbus tektų daryti iš mokesčių mokėtojų lėšų, o tai reiškia – didinti komunalinių paslaugų tarifus. Parama verslo įmonėms leidžia jų sutaupytus pinigus skirti darbuotojams ir steigti papildomas geriau apmokamas darbo vietas. Parama energijos efektyvumui, renovacijai taupo valstybės ir savivaldybių biudžetus, gerina žmonių gyvenimo komfortą jų namuose ir viešosiose įstaigose. Atnaujinamos mokyklos, darželiai, jų inventorius, gydymo įstaigų įranga. Jei ne ES, tą taip pat reikėtų daryti iš mūsų žmonių kišenių.
Parkų, skverų, takų atnaujinimas ir įrengimas suteikia gyventojams papildomas galimybes, rekreacinę, turizmo vertę. Įmonės, vykdydamos Sanglaudos projektus, gauna daug ir didelių užsakymų, įdarbina žmones, tad jie tiesiogiai iš ES paramos gauna pajamas. Sumokami mokesčiai pildo ir valstybės biudžetą, iš kurio mokamos pensijos, atlyginimai biudžetininkams, užtikrinamos socialinės garantijos ir pan.
Dabartinė ES finansinė parama iki 2020 metų yra suplanuota, tačiau nekeičiant regionų plėtros politikos, ateityje Lietuvos tikrai lauktų dideli nuostoliai. Iki šiol Lietuvai ES parama buvo skiriama kaip vienam regionui ir tikra tiesa, kad nieko nekeičiant, dėl to mūsų šaliai grėsė ES fondų paramos mažėjimas po 2020 metų. Tokia grėsmė kilo todėl, kad Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) pagal perkamąją galią jau perkopė 75 proc. ES vidurkio. Viršijus šį lygį, Lietuva nustotų būti tarp vadinamųjų Sanglaudos valstybių narių, nes būtų laikoma pakankamai turtinga šalimi, kuriai tokios ES paramos nebereikia.
O realybė yra tokia – tarp pajamų, kurias gauna vilniečiai ir kitų miestų gyventojai, skirtumai yra milžiniški. Tai gali paliudyti kiekvienas provincijoje sunkiau besiverčiantis žmogus, kuris, girdėdamas per televiziją kalbančius ekonomistus apie sparčiai augančią Lietuvos ekonomiką, kylančius atlyginimus, jaučiasi tarsi ne tos šalies gyventojas. Eurostat‘o duomenimis, Vilniaus regiono BVP lygis pagal perkamąją galią yra 107 proc. ES vidurkio, o likusios Lietuvos – vos 62 proc. ES vidurkio. Darbo užmokesčio, socialinių garantijų, pašalpų vidutinis dydis mūsų šalyje vis dar yra 3-4 kartus mažesnis už ES vidurkį, tad netekus didelės dalies ES finansavimo, tai, visų pirma, pajustų kukliau gyvenančios savivaldybės.
Negana to, BVP lygio skaičiavimas pagal perkamąją galią reiškia, kad Eurostat‘o statistika paremta prekių ir pasaugų krepšeliu, į kurį įeina prekės, paslaugos ir viešosios paslaugos, t. y. – švietimas, kultūra, sveikatos apsauga, viešasis saugumas ir kt. Kadangi Lietuvoje krizės metu buvo sumažinti ir iki šiol santykinai vis dar maži mokytojų, gydytojų, ugniagesių ir kitų biudžetininkų atlyginimai, atitinkamai skaičiuojama, kad lietuvis vidutiniškai gali įsigyti daug tokių paslaugų. Taip ir gaunamas statistinis paradoksas, kad nors lietuviškas vidutinis atlyginimas yra trečdaliu mažesnis nei Estijoje ar perpus mažesnis nei Kipre, ES statistika mūsų perkamąją galią vertina beveik vienodai (atitinkamai 78, 79 ir 85 proc. ES vidurkio).
Priminsiu, jog būtent dabartinė, LVŽS vyriausybė pradėjo spręsti viešojo sektoriaus atlyginimų problemą. Deja, pakilę biudžetininkų atlyginimai statistikoje atsispindės tik nuo 2021 m. Neapgalvotais veiksmais mūsų šalį į tokią padėtį įstūmė ankstesnės valdžios, kurių atstovai dabar aiškina apie savo indėlį į krizės suvaldymą ir skelbia apie savo norus vykdyti europinę politiką, nors akivaizdžiai nesupranta pagrindinių jos taisyklių.
Taigi, negalime dėl statistikos efekto leisti sau prarasti didžiulių europinės paramos pinigų. Mano kelta problema, jog Lietuvoje regioninė politika iš esmės neegzistuoja, buvo pradėta spręsti tik po 2016 m. Seimo rinkimų. Pasiekiau, kad Lietuva būtų suskirstyta į du NUTS 2 dydžio (nuo 800 tūkst. gyventojų) regionus. Mūsų šalyje NUTS 2 lygmenį atitinka Sostinės regionas ir likusi Lietuva. Pagal statistiką apie BVP lygį, surinktą iš šių atskirų regionų, bus planuojama ir skirstoma ES fondų parama. Tad tai likusiai Lietuvai, atsižvelgiant į jos rodiklius, o ne į vidurkį, kurį iškreipia sostinės statistika, ES parama neturėtų mažėti. Visa Lietuva yra puiki šalis gyventi. Tolygesnis gerovės paskirstymas leistų mažesnių miestelių ar kaimo gyventojams būti ramesniems dėl savo pajamų.
Deja, dėl buvusios vyriausybės abejingumo, 2016 m. priimtas sprendimas skaidyti Lietuvą į du regionus yra šiek tiek pavėluotas, nes 2021–2027 metų ES finansavimas Lietuvai skiriamas kaip vienam regionui pagal 2014–2016 m. statistinius rodiklius. Palanku yra tai, jog Lietuvos institucijos už minėtus metus jau perskaičiavo iš naujo ir pateikė Eurostat‘ui Lietuvos kaip dviejų regionų statistinius duomenis.
Tad ką mes dar galime padaryti, kad neprarastume tų milijardų? EP ir EK derybose galime siekti pakeisti Lietuvai nepalankius pasiūlymo dėl naujosios finansinės perspektyvos elementus. Čia man, kaip europarlamentarui, per šią kadenciją jau pavyko padaryti didelį įdirbį, tad skeptikams, kurie aiškina, kad Lietuva tėra paklusni ES nurodymų vykdytoja, galiu pasakyti, jog tai priklauso tik nuo to, kuo jūs patys save laikote: nuolankiais vykdytojais ar savo krašto šeimininkais. Dėl ES paramos fondų man pavyko įtvirtinti Lietuvai palankesnes nuostatas. Jei jas pavyks apginti ir galutiniame derybų etape, netrukus kaimo ir miesto bendruomenės galės džiaugtis didesniu finansavimu ir didesne sprendimų priėmimo laisve, mažiau išsivysčiusiems regionams savo lėšomis prie projektų reikės prisidėti tik 15 proc. savų lėšų, o ne 30 proc., kaip siūlė Komisija, o pereinamojo laikotarpio regionams, t.y. Vilniaus kraštui – 35 proc., bet ne 45 proc., kaip siūlė Komisija. O derėtis dėl biudžeto reikia jau dabar ir itin didelių pastangų reikės šių metų pabaigoje – kitų metų pradžioje. Turime suvokti, jog ES yra derybų laukas, mes esame lygiaverčiai partneriai ir kartu kuriame bendras taisykles. Tęskime tai, kas pradėta!
