Europos pyrago dalybos oficialiai pradėtos! Šiandien viešai paskelbtas Komisijos pasiūlymas dėl 2021-2027 m. finansinės perspektyvos struktūrinių fondų apibrėžia ne tik šio pyrago dydį, bet ir tai, kokie gali būti jo „kąsniai“ - kiekvienai valstybei narei tenkanti struktūrinių fondų dalis.
Žiūrint grynai iš namų varpinės, džiaugtis, tiesą pasakius, nematau daug priežasčių. Lietuvai tenkančią šio pyrago dalį siūloma mažinti iki 5,6 mlrd. eurų. Primenu, jog šioje finansinėje perspektyvoje ji siekė 7,4 mlrd. Tai reiškia 24,3 procentų sumažėjimą ir šiuo aspektu kartu su Čekija dalijamės antrą-trečią vietas. Į daugiausiai paramos netenkančių grupę dar patenka Malta (-25%), Vengrija (-24,2%), Estija (-23,7%), Lenkija (-23.2%), Slovakija (21,9%) ir Vokietija (-20,7%).
Atrodytų suprantama - Brexit‘as turi ir savo finansinį poveikį, todėl visi turime ieškoti būdų kaip užkamšyti jo paliekamą apie 12 milijardų eurų dydžio biudžetinę skylę. Suprantu ir didžiuosius donorus - valstybes nares, kurios į bendrą ES katilą įneša gerokai daugiau nei gauna. Panašu, kad tai supranta ir pasiūlymo autoriai, todėl Austrijai, Danijai, Nyderlandams, Liuksemburgui ir Švedijai tenkanti struktūrinių parama lieka nepakitusi, o turint omenyje bendrą jos biudžeto sumažėjimą nuo maždaug 360 iki maždaug 329 mlrd. eurų - netgi padidėja.
Ironizuojant galima netgi pasidžiaugti, kad siūlomas paramos mūsų šaliai sumažėjimas yra gerokai mažesnis, nei neseniai sklandžiusiuose ganduose minėtieji 40%. Neironizuojant, o paskaičiavus paramą vienam gyventojui, Lietuva visgi lieka šešta pagal siūlomą jos dydį (2000 eurų gyventojui). Mus šiuo aspektu lenkia tik latviai (2263 eurai), estai (2231), slovakai (2185), kroatai (2146) bei portugalai (2058).
Keisčiausiai šiame kontekste atrodo siūlymai kad ir keletu procentų, tačiau didinti struktūrinių fondų paramą tokioms šalims kaip Italija, kurios BVP, priminsiu, siekia 97 procentus ES vidurkio, ar Ispanijai (92 procentai). Sutinku, Bulgarijai ir Rumunijai, ar net krizinei Graikijai, dar ilgai reikės ES paramos, tačiau siūlymai ją didinti valstybėms, nesugebančioms išspręsti kaltinimų masiniu neskaidriu ES lėšų panaudojimu ar paprasčiausiai nesugebančioms įsisavinti skiriamų lėšų, atrodo mažų mažiausiai ironiška.
Tiek blogų naujienų. Toliau - kasdienis, nelabai matomas, bet intensyvus darbas. Komisija pristatė savo pozicijas. Neeiliniame Parlamento REGI komiteto posėdyje jas aptarsime su Komisare Creţu.
Kur kas mažiau kontraversiškai atrodo siūlomos bendrosios būsimosios struktūrinių fondų nuostatos. Komisija siūlo, kad naujoji Sanglaudos politika būtų modernesnė ir paprastesnė. Tam siūloma mažinti prioritetų skaičių - nuo iki šiol buvusių 11 teminių tikslų iki 5. Jais turėtų tapti gražiai pavadinti tikslai: sumanesnė Europa (parama inovacijoms, ekonomikos pertvarkymui ir smulkiam bei vidutiniam verslui), žalesnė Europa (Paryžiaus susitarimo įgyvendinimas, energetikos pertvarka, klimato kaitos mažinimas), sujungta Europa (strateginiai transporto ir informacijos tinklai), socialinė Europa (kokybiškų darbo vietų, švietimo ir mokymo, įtraukties ir prieigos prie sveikatos apsaugos skatinimas) bei arčiau piliečių esanti Europa (vietos plėtros strategijų ir darnios miestų plėtros).
Ar sugebėsime tuo pasinaudoti? Jei dėl antrojo ir iš dalies penktojo prioriteto nebeveik neabejoju - panašu, kad Lietuvos prioritetai būsto renovavimo ir vietos energetikos plėtros srityje neturėtų nukentėti, tai pirmasis - sumanios ekonomikos skatinimas vis dar kelia nemažai klaustukų. Trečiasis irgi palieka šiokią tokią nerimo gaidelę, stebint Rail Baltica‘os buksavimus. Nerimą kelia ir tai, kad didžioji paramos dalis - nuo 65 iki 85% -bus skiriama pirmiems dviem prioritetams.
Numatoma ir daugiau naujovių - atsiranda du nauji fondai (greta tradicinių Europos regioninės plėtros, Sanglaudos, Socialinio, Žvejybos ir jūrų bei Vidaus saugumo fondų atsiranda Prieglobsčio ir migracijos fondas bei Sienų valdymo ir vizų instrumentas), visiems jiems numatoma taikyti vienodas administravimo taisykles. Tai - sveikintinas ir savalaikis požiūris į dabarties iššūkius ir praeities klaidas.
Abejonių kelia siūlymas atsisakyti vadinamųjų horizontaliųjų principų – reikalavimo, kad ES parama būtų skirstoma laikantis partnerystės (su vietos ir regionų valdžiomis, su socialiniais ir ekonominiais partneriais, su pilietine visuomene), lyčių lygybės bei darnios plėtros principų. Taip pat abejotina ir mintis išlaikyti makrofinansinio sąlygiškumo principą - galimybę sustabdyti ES paramos mokėjimus toms valstybėms narėms, kurios nesilaiko finansinio stabilumo reikalavimų ir rekomendacijų. Aš pats net dvejose nuomonėse esu akcentavęs, jog dėk ciklinio ES paramos pobūdžio esant ES lėšų įsisavinimo pikui, t.y. finansinio laikotarpio pabaigoje, valstybės narės yra tiesiog priverstos daugiau skolintis projektų bendrafinansavimui.
Naujovių išties daug. Visai gali būti, kad ne visos jos bus priimtos ar bus priimtos ne taip, kaip atrodo pradiniuose dokumentuose. Asmeniškai aš dirbdamas Europos Parlamento Regioninės plėtros komitete ketinu siekti, kad būtų ištaisyta šiandien paviešinta neteisybė ir ES parama tokios šalims, kaip Lietuva nebūtų taip drastiškai mažinama. Tokio tikslo raginu siekti ir kitus kolegas - mūsų šalies europarlamentarus. Juk galutinį sprendimą dėl finansinės perspektyvos kartu priims Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba.
Struktūriniai fondai - toli gražu dar ne viskas. Kito, ne ką mažesnio „Europos pyrago“ - Bendrosios žemės ūkio politikos biudžeto 2021-2027 m. - pristatymas numatytas birželio 14 d.
