Atsinaujinančių energetinių resursų panaudojimas vis dažniau tampa savaime suprantama veikla bei politikos šaka. Šioje srityje jau daug padirbėta Lietuvoje ir visoje Europoje. Nors pavojinga branduolinė energetika vis dar neužmirštama, dažniau galvojama apie alternatyvą: ar toliau plėsti saulės, vėjo energetiką, ar ieškoti kitų resursų.

Kita vertus, pakartotinis daiktų naudojimas bei pati žiedinė ekonomika yra silpniau puoselėjamos sritys. Todėl svarbu ne tik kalbėti apie atliekas. Žmonėms reikia keisti supratimą ir savo požiūrį į medžiagų perdirbimą bei pakartotinį naudojimą. Jeigu daiktą galima panaudoti ar perdirbti, jokiu būdu jo negalima išmesti. Ir tai turėtų būti reglamentuojama. Žinoma, gamintojai, pardavėjai ir vartotojai turi prisiimti atsakomybę. tačiau gamintojui tenka didžiausia pareiga projektuoti gaminį taip, kad jis tarnautų ilgai ir būtų panaudojamas dar kartą bei galų gale perdirbtas į kitus gaminius. Tai ir yra vadinamoji žiedinė ekonomika.

EP nariui B. Ropei teko dešimt metų dirbti įmonėje, kuri prekiavo dyzelinių variklių siurbliais, prikeltais antram gyvenimui. Pasak jo, 80 proc. gaminių galima prikelti antram gyvenimui, kai jie sugenda. Puikus pavyzdys - akumuliatoriai. Reglamentavimu būtų galima pasiekti, kad įmonėms tiesiog neapsimokėtų gaminti trumpos apyvartos daiktus (automobilių dalis, buitinę techniką ir t.t.).

Dabar įmonės suinteresuotos, kad iš jų kuo daugiau ir kuo dažniau pirktų. Juk jei gaminys geras, tai įmonė negali atsinaujinti ir gauti daugiau įplaukų. Todėl svarbu užtikrinti, kad įmonės būtų suinteresuotos gaminių ilgaamžiškumu ir jų restauravimo galimybe. Kai kurie žmonės įpratę vos ne kasmet keisti naujus baldus, atsinaujinti automobilius, mobiliuosius telefonus ir kt. Tai turi atsiliepti kainos politikai, nes už aplinkos teršimą atsakingas ir tas, kuris perka.