Tarsi nujausdamas savo pasisakyme Europos Parlamente užsiminiau apie po 2004-ųjų įstojusių valstybių vienybės svarbą derantis dėl būsimosios Bendrosios žemės ūkio politikos. Jau po pietų, ES Žemės ūkio ir žuvininkystės taryboje tik Baltijos šalių, Lenkijos ir Slovakijos ministrai palaikė Lietuvos siūlymą, jog tiesioginės išmokos būtų suvienodintos jau nuo 2021 m.

Šiam siūlymui ypač pasipriešino Graikija, Italija, Olandija ir Belgija. Toks pasipriešinimas atrodo logiškas, turint omenyje, jog Nyderlandų ir Belgijos ūkininkai gauna vienas didžiausių tiesiogines išmokas (atitinkamai, 418 ir 399 eurų už hektarą) tiesa, ir Pietų Europos šalyse jos yra itin didelės (Graikija - 550, Italija - 374 eurų už ha) ir gerokai didesnės nei 266 eurus už hektarą siekiantis ES vidurkis. Nekalbant jau apie nykstamai mažus - vos viršijančius pusantro šimto eurų - Lietuvos ūkininkų gaunamų išmokų dydžius.

Apgailėtina, kai šalys, kurioms visa ES solidariai padėjo išbristi iš ekonominės krizės, nesugeba atsakyti tokiu pat solidarumu. Dar labiau apgailėtina, kai kitos valstybės narės, net ir matydamos didžiulę skirtingų tiesioginių išmokų dydžių sąlygojamą neteisybę prieš ūkininkus ir visą žemės ūkio sektorių, nesugeba ištarti žodžio.

O iki tol tiek mūsų diplomatai, tiek ir mes, europarlamentarai, tiek ūkininkų visuomenė turime daug darbo. Portugalai savo nepasitenkinimą išreiškė protestu ir svaidomais kiaušiniais. Lietuvos ūkininkai, siekdami savo tikslų konstruktyvaus dialogo ir argumentų forma, pateikė Europos Parlamentui peticiją su 52 tūkst. parašų, reikalaujančią baigti jų atžvilgiu taikomą diskriminaciją. Tačiau to nepakaks - turėsime intensyviai dirbti visi kartu, kad įtikinti „tylenius“ kolegas palaikyti mūsų poziciją, padėti ištaisyti esminę Bendrosios rinkos spragą, iškreipiančią sąžiningą konkurenciją vieningoje ES rinkoje - skirtingus tiesioginių Bendrosios žemės ūkio politikos išmokų dydžius.

Su vakardienos Tarybos išvadomis galima susipažinti čia.