Bronis Ropė,
Europos Parlamento narys
Smarkiai nustebau pamatęs ES statistikos tarnybos - Eurostat duomenis, rodančius, kad mūsų visuomenė labiausiai visoje ES pritaria Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės (angl. TTIP - Transatlantic Trade and Investment Partnership) sutarčiai. Sociologinių apklausų duomenimis, palaikymas mūsų šalyje siekia 76 proc. Labai noriu tikėti, kad tokie rezultatai yra ne dėl to, kad mūsų viešojoje erdvėje, be keleto negausių informacinių pranešimų, iš esmės nevyksta jokia diskusija dėl šių transatlantinių derybų. Iš tiesų, po Graikijos krizės sprendimo paieškos, daugiausiai ginčų sulaukiantis Europos Parlamento darbotvarkės klausimas šiandien ir yra derybų dėl TTIP eiga. Praėjusią savaitę viešumoje pasirodė informacija apie tai, kiek lobistų įpusėjus devintajam šių, nuo 2013 m. vykstančių, derybų raundui, pasamdė TTIP šalininkai. Galima numanyti, kad netrukus viešumoje atsiras ir daug prakeiksmų, skirtų dabartinei šios sutarties formai nepritariantiems – tiek EP nariams, tiek ir pastaruoju metu visoje ES kylančių prieš TTIP nukreiptų protesto akcijų dalyviams.
Mano veiklos Europos Parlamente sritys, visų pirma, yra susijusios su dviejų daug kritikos TTIP pažėrusių komitetų – Žemės ūkio ir kaimo plėtros (AGRI) bei Regioninės plėtros (REGI) kompetencija. Tad jaučiu pareigą pasidalinti keletu įžvalgų, kodėl Žaliųjų / Europos laisvojo aljanso frakcija, kurios narys esu, pasiūlymus dėl TTIP nuo pat pradžių vertina su labai atsargiu optimizmu.
Europos Parlamente TTIP klausimu galima rasti dvi koalicijas. Daugiausiai iš Europos liaudies partijos bei Europos liberalų ir demokratų aljanso susiformavęs savotiškas laisvosios rinkos entuziastų blokas ragina kuo greičiau baigti derybas dėl TTIP. Tuo tarpu realistų blokas, kurį formuoja Europos socialistų ir demokratų bei Žaliųjų / Europos laisvojo aljanso frakcijos, siekia užtikrinti, kad būsimojoje sutartyje neliktų europiečiams nepageidautinų aspektų.
Naujoji sutartis apims daugiau nei 40 proc. pasaulinio BVP bei tiesioginių užsienio investicijų. Viena vertus, didžiulė potenciali nauda, kurią sutarties įgyvendinimas gali atnešti, gali tapti didele parama įveikiant krizės pasekmes daugelyje Europos šalių. Kita vertus, pasiūlymuose dėl sutarties yra nemažai abejones keliančių savotiškų „deguto šaukštų“, galinčių smarkiai sugadinti laukiamą „medaus statinę“.
Pradžiai – apie teigiamus dalykus. JAV yra didžiausia ES užsienio prekybos partnerė – iš jos ES įsiveža 29 proc. viso importo, išveža 24 proc. viso eksporto. Kasdienė transatlantinė prekybos apyvarta viršija 2 mlrd. eurų. Skaičiuojama, kad dar iki krizės 2008 m. vien ES apie 5 mln. darbo vietų egzistavo vien dėl prekybos prekėmis ir paslaugomis su JAV. Tarptautinės prekybos analitikų vertinimu, ES gaunama nauda dėl TTIP gali siekti iki 199 milijardų eurų per metus, arba, kalbant paprasčiau – iki 545 papildomų eurų kiekvienos statistinės keturių asmenų europiečių šeimos kišenėje. Skaičiuojama, kad ES-JAV prekybos apimties padidėjimas vienu milijardu eurų sukuria 15 tūkstančių darbo vietų ES. Žinoma, toks dalykas kaip „vidutinė statistinė europiečių šeima“ realybėje neegzistuoja, tačiau mūsų atveju vidutinė statistinė lietuvių šeima turėtų praturtėti maždaug 300 eurų per metus. Be to, TTIP numatomas prekybos tarifų atsisakymas padėtų sumažinti prekių kainas 10-20 proc., taip prisidėdamas prie ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo.
Atrodytų viskas puiku, kam dar abejoti, kelkime rankas, balsuodami „už“ ir prašykime Europos Komisijos kuo greičiau baigti derybas. Deja, kaip ir kiekvienoje istorijoje, TTIP yra ir tamsioji pusė. Šiuo atveju – tai teisiniai, maisto saugos ir žemės ūkio klausimai, dėl kurių aš ir visa Žaliųjų frakcija kelia daug klausimų.
Visų pirma, vienas kontraversiškiausių teisinių TTIP elementų – vadinamasis investuotojų ir valstybių ginčų sprendimo mechanizmas (ISDS). Jo esmė – suteikti galimybę investuotojams savo ginčus su valstybėmis spręsti ne teisme, o arbitraže. Idėja atrodo neblogai, ypač verslo akimis. Ją įgyvendinus gal nebereiktų specialistų, išmanančių 28 ES valstybių narių ir kai kurių atskirų JAV valstijų teisės specifikas. Tačiau pažvelgus atidžiau kyla daug abejonių ne tik dėl filosofinio pobūdžio klausimų apie valstybių suverenitetą, grėsmių demokratiniams principams, teisminei sistemai, bet ir dėl praktinių tokio modelio taikymo pasekmių, pvz., – arbitrų nešališkumo, ginčo šalių įsipareigojimų neviešinti nagrinėjimų bylų, ką pabrėžia ir daugelis akademinių studijų (pvz., puiki Nyderlandų profesoriaus Gus Van Harten analizė).
Žinoma, ISDS šalininkai greta slapto lobizmo tvirtina, kad ISDS nėra kažkas naujo, juk šiuo metu ES yra sudariusi virš 1200 tarptautinės prekybos sutarčių, apimančių ir į ISDS panašius investuotojų ir valstybių ginčų sprendimo mechanizmus. Tačiau geriau pasigilinus paaiškėja, kad tokie susitarimai skirti, pirmiausia, besivystančioms šalims, kurių teisminės sistemos nepasižymi stabilumu ir nešališkumu. Ar mums, europiečiams, priimtina, kad mūsų teismines sistemas amerikiečiai laiko tokiomis? Kodėl JAV su Australija sudarytoje laisvosios prekybos sutartyje neatsirado poreikio įtvirtinti ISDS mechanizmą? Gal todėl tik trys iš trylikos šį klausimą svarsčiusių EP komitetų pritarė jo įtvirtinimui?
Be to, sutikimas su arbitražo mechanizmo atsiradimu kartu reikštų, kad valstybės atsisako savo suverenių teisų priimti teisės aktus, pvz., aplinkosaugos ar visuomenės sveikatos srityse, jei tai gali pakenkti bet kokio užsienio investuotojo interesams (pvz., griežtesnių aplinkosaugos standartų nustatymą galima vertinti kaip tokį „pasikėsinimą“, nes dėl tokio valstybės sprendimo investuotojas gali patirti papildomas išlaidas valymo įrenginiams).
Kaip gali atrodyti praktinis įmonių ginčo su valdžia pavyzdys, galima spręsti iš neseno atvejo vienoje JAV valstijų – Vermonte. Jos kongresas praėjusių metų gegužės 8 d. įstatymu (vadinamasis Aktas Nr. 120) nustatė reikalavimą žymėti maisto produktus, kurių sudėtyje yra genetiškai modifikuotų organizmų. Dar nespėjus šiam teisės aktui įsigalioti ir Vermontui tapti trečiąja tokį reikalavimą priėmusia JAV valstija (po Konektikuto ir Meino, Kalifornijoje panaši iniciatyva žlugo 2012 m.), didžiausias genetiškai modifikuotų sėklų pardavėjas – Monsanto – padavė valstiją į teismą, kaip neva pažeidusią jo teisėtus interesus ir pareikalavo daugiamilijoninės kompensacijos. Teisiniai ginčai kol kas tęsiasi, tačiau labai noriu klysti manydamas, kad mažos valstijos valdžia turi nedaug galimybių laimėti prieš multinacionalinį gigantą.
O dabar panašioje situacijoje įsivaizduokime Lietuvą, kuri, nors turi keturis su puse karto daugiau gyventojų ir pusantro karto didesnį biudžetą (įskaitant ES paramą) nei Vermontas, tačiau beveik neturi bylinėjimosi su transnacionalinėmis korporacijomis tarptautiniuose arbitražuose patirties. Įsivaizdavę pamėginkime atsakyti, kas gi mūsų šalies pralaimėjimo atveju brangiai apmokamų teisininkų dvikovoje mokėtų tikrai didžiulę kompensaciją? Ir ar labai mūsų mokesčių mokėtojus paguos ISDS rėmėjų iš Europos liaudies partijos brukama žinia, kad nuo septintojo dešimtmečio pradžios investuotojai laimėjo „tik“ 31 proc. tokių bylų?
Gal visgi geriau palikime tokių ginčų sprendimą nacionaliniams teismams, kur šalies įstatymus išmanantys mūsų Vyriausybės teisininkai turėtų didesnes galimybes ginti visų piliečių interesus? O gal geriau investuotojų ginčų sprendimo mechanizmo klausimu apskritai pritarti Prancūzijos užsienio prekybos ministro Matijo Feklo (Matthias Fekl) nuomonei, kad ES galėtų sukurti nuosavą prekybos ginčų sprendimo teismą, kuris vėliau galėtų tapti ir atitinkamos tarptautinės sistemos prototipu? Tiesa, pastaruoju klausimu mus gerokai liūdina Europos Komisijos pozicija, kai prekybos komisarė Cecilija Melstriom (Cecilia Malmström) aiškina, kad toks Europos teismas nėra tinkamas sprendimas dėl to, jog jo neįmanoma greitai įkurti. Laimei, jos pozicijai nepritaria Vokietija bei Prancūzija, daug paramos ji neranda net ir tarp mums oponuojančių Europos Parlamento frakcijų.
Žinoma, šis klausimas dar nėra išspręstas ir dėl jo Europos Parlamente verda intensyvios diskusijos. Tačiau tai yra keletas iš daugelio pavyzdžių, kodėl nereikia beatodairiškai pritarti viskam, kas yra siūloma TTIP sutartyje.
Kitas kasdienis ir kiekvienam artimas TTIP klausimas yra susijęs su maisto kokybe ir sauga. Nors TTIP nedaug prisidės prie prekybos žemės ūkio ir miškininkystės produkcija (numatomas 0,06 proc. dydžio augimas, jei vertintume prekybą tik maisto produktais, tada jis būtų didesnis – 0,57 proc.), būtent šioje srityje TTIP gali atnešti keletą itin nepageidautinų naujovių.
Pirma, daug minėtas genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) klausimas. Kaip žinia, JAV taikomas labai liberalus požiūris ir genetiškai pakeisti augalai be išankstinių leidimų yra auginami beveik visoje šalyje. ES filosofija yra priešinga: prieš pradedant auginti reikia gauti Komisijos leidimą. Iki šiol tik aštuonioms valstybėms yra leista auginti dvi augalų (kukurūzų ir bulvių) rūšis. Ilgalaikis GMO poveikis žmogaus organizmui dar nėra pakankamai ištirtas, todėl natūraliai kyla klausimas – ar mes tikrai norime įsileisti amerikietiškus GMO ir bandyti jų poveikį ant savęs ir savo vaikų?
Be neaiškaus ilgalaikio GMO poveikio, šis klausimas turi ir keblų juridinį aspektą. Sukurti augalą ar gyvūną su pakeista genetine struktūra yra gana sudėtingas darbas, kurį atlieka stambios laboratorijos, didelės įmonės, todėl aišku, kad toks kūrinys yra autorinių teisių objektas. Ir visai teisėta, kad norint juo naudotis reikia gauti autorinių teisinių savininko sutikimą. Arba jį teisėtai įsigyti. Deja, autorinių teisių sąvoka nėra žinoma gamtai, kuri tikrai negali užtikrinti, kad grūdas su pakeista GMO nenukris ir neišdygs kaimyniniame lauke arba kad vabzdžiai neperneš tokių žiedadulkių. Atrodytų, kas čia tokio – pora augalų su autorinių teisių saugoma GMO per atsitiktinumą išdygo lauke, kuriame auginamos tradicinės kultūros, be GMO. Tačiau žiūrint formaliai, teisiškai tokį ūkininką, kurio lauke net ir be jo žinios auga GM augalai, jau galima laikyti autorinių teisių (JAV – 1930 m. Augalų patento akto) pažeidėju ir atitinkamai reikalauti autorinių teisių savininkui (vėlgi – daugeliu atvejų JAV augalų sėklų kūrimo ir prekybos gigantui Monsanto) padarytos žalos atlyginimo. Žinoma, patys autorinių teisių savininkai teigia, kad jie nepradeda teisminių procesų, jei GMO dalis auginamame mišinyje nėra ženkli. Tačiau, kas yra „ženkli dalis“? Ar mes, europiečiai, norime kartu su didesnėmis prekybos galimybėmis susikurti naujų sunkumų dėl neaiškaus biologinio GMO poveikio ir dar neaiškesnės teisinės jo grėsmės?
Antra, maisto saugos klausimai. Vėlgi, JAV egzistuojantis gerokai liberalesnis maisto priedų ir kitų maisto produktų gamyboje naudojamų medžiagų reglamentavimas remiasi filosofija, kad bet kokias medžiagas galima naudoti tol, kol neįrodoma, kad jos žalingos. ES pozicija priešinga – prieš išleisdamas produktą į rinką gamintojas privalo įrodyti, kad jo gamyboje naudojamos medžiagos ir žaliavos nekenkia žmogui bei aplinkai. Šios skirtingos reguliavimo filosofijos susikerta derybose dėl TTIP ir kol kas nei viena nėra nugalėjusi. Tačiau iš patirties žinome, kad, paprastai, esant galimybei rinktis, nugali laisvesnis reguliacinis režimas. O būtent tokią pasirinkimo galimybę ir siūlo pirminis TTIP projektas.
Ir tai tik keletas abejones keliančių pirminio TTIP projekto varianto nuostatų! Kituose straipsniuose aptarsiu grėsmes, kurias kelia TTIP numatomos europinių užimtumo, socialinių, aplinkosaugos, duomenų apsaugos standartų mažinimo, prekės kilmės šalies taisyklių priežiūros supaprastinimo iki amerikietiškų normų, viešųjų paslaugų (pvz. vandens tiekimo) teikimo reguliavimo paprastinimo galimybės.
Kaip nesunku suprasti, atsargi ir konkrečių TTIP sutarties pasekmių įvertinimo reikalaujanti Žaliųjų ir jų partnerių pozicija yra orientuota į ilgalaikę šios sutarties naudą. Mes nesiekiame visomis priemonėmis skubinti šio tikrai svarbaus dokumento pasirašymo vien tam, kad kažkas įvykdytų neapgalvotą spartuolišką pažadą šiemet baigti derybas. Vietoje to, skatiname, kad galutinis dokumentas išsamiai atspindėtų europiečių interesus, o idealiu atveju – ir amerikiečiai turėtų galimybę perimti pažangesnį europinį reguliavimą. Visiškai pritariu už tarptautinę prekybą atsakingų ES valstybių narių ministrų tarybos posėdžio formuluotei apie TTIP kaip „strateginio kertinio transatlantinių santykių elemento“ svarbą. Dėl to aš ir mano kolegos sieksime, kad šis elementas taptų kokybišku. Todėl šiose derybose Europos Parlamentui, kaip vienintelei tiesiogiai išrinktai ir visus Europos Sąjungos piliečius atstovaujančiai institucijai svarbu neskubėti ir nepamiršti lietuvių liaudies išminties, kad prieš kerpant (ar priimant bet kokį rimtą sprendimą) verta devynis kartus pamatuoti.
