Gerbiami konferencijos dalyviai,
Poniai ir ponios,
Bronis Ropė: žmonės moka branginti neįkainojamus Lietuvos turtus - švarią gamtą, vandenį, orą, malonų kraštovaizdį, galimybę užauginti savo daržovę ar vaismedį šalia namų.
Balandžio 24 d. Europos Parlamento narys Bronis Ropė dalyvavo Seimo Aplinkos apsaugos komiteto ir Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės ir administracinės teisės instituto mokslinėje-praktinėje diskusijoje Seime „Poveikio aplinkai vertinimo aktualijos“.
Kreipdamasis į renginio dalyvius, B. Ropė pasveikino juos susirinkusius į šią tikrai svarbią diskusiją ir dėkojo organizatoriams už kvietimą. Kaip žinia, Poveikio aplinkai vertinimas yra svarbus europinio darnios plėtros modelio elementas - priemonė, padedanti užtikrinti, kad ekonomikos augimas netaptų gyvenimo sąlygų blogėjimo priežastimi. B. Ropė pabrėžė, jog dirbant Europos Parlamento Žaliųjų politinėje grupėje kasdien tenka mėginti rasti pusiausvyrą tarp mūsų žemyno ekonominio atsigavimo ir siekio išsaugoti aplinką.
Ši tema yra itin svarbi ir Lietuvai. Atkūrę nepriklausomybę, išgyvenome spartų deindustrializacijos laikotarpį. Viena vertus, tai buvo gerai - užsidarė daug neefektyvių ir aplinkai bei mums patiems žalingų įmonių. Kita vertus, tai nebuvo gerai, nes kartu deindustrializacija reiškė ir darbo vietų praradimą, gyvenimo lygio smukimą. Todėl pasimokę tiek iš sovietinio, tiek ir iš postsovietinio laikotarpio klaidų, dabar turime siekti, kad ekonomikos augimas neprieštarautų aplinkos ir gyvenimo kokybės tikslams. Ir šioje ūkinės veiklos vietoje poveikio aplinkai vertinimas yra viena svarbesnių priemonių, padedančių suderinti abu šiuos siekius.
B. Ropė atkreipė diskusijos dalyvių dėmesį, kad kitais metais minėsime pirmojo Lietuvos teisės akto, įteisinusio poveikio aplinkai vertinimą, dvidešimties metų sukaktį. 1996-aisiais mūsų šalis buvo gerokai atsilikusi nuo kitų Europos valstybių, kuriose galimas ūkinės veiklos poveikis aplinkai buvo pradėtas vertinti dar septintajame dešimtmetyje. Prieš beveik dvidešimt metų idėja vertinti planuojamos žmogaus veiklos poveikį aplinkai buvo sutikta gana skeptiškai. Daug kas PAV ligi šiol pamena kaip dar vieną biurokratinę procedūrą, apsunkinančią ir taip sudėtingų projektų įgyvendinimą.
Tada, prieš dvidešimtį metų, pasipriešinimą šios aplinkosauginės iniciatyvos įgyvendinimui padėjo nugalėti magiškas žodis - eurointegracija. Pas mus poveikio aplinkai vertinimas atėjo kaip europinė geroji praktika, kurią bet kuriuo atveju būtų reikėję įgyvendinti rengiantis narystei Europos Sąjungoje. Šiandien, iš pakankamai ilgalaikės perspektyvos, daugelis sau pripažįstame, kad privaloma poveikio aplinkai vertinimo procedūra yra nedidelė kaina, kurią mokame už garantiją, kad Lietuvos oras, vanduo ir žemė ir toliau liktų vienos švariausių Europoje. Kartais gal kiek biurokratizuotos procedūros gyventojams padeda išvengti neaiškios kilmės taršos šaltinių atsiradimo, o ir pramonė yra skatinama investuoti į darnias ir aplinką tausojančias technologijas, kas ilguoju laikotarpiu sąlygoja padidėjusį konkurencingumą.
Dar vienas svarbus, galima sakyti - šalutinis PAV rezultatas - didėjantis pilietinės visuomenės aktyvumas. Mūsų piliečiai tradiciškai vertina neįkainojamus Lietuvos turtus - švarią gamtą, vandenį, orą, malonų kraštovaizdį, galimybę užauginti savo daržovę ar vaismedį šalia namų. Tuo pačiu piliečiai aktyviai išnaudoja PAV numatytą konsultacijų su visuomene formatą ir taikiai kovoja už galimybę neprarasti gamtos kampelio, medžių alėjos ar parkelio savo mieste, išvengti taršos šaltinio kaimynystėje ir užsitikrinti švaresnę ateitį vaikams. Statistika rodo, kad didėja lietuvių dalyvavimas talkose. Balandį kaip tik vyksta tautos tradicija tapusi akcija „DAROM“.
B. Ropė pasidžiaugė ir teigiamu poveikiu, kurią Lietuvos teisinei sistemai suteikė tarptautinis PAV reglamentavimas. Po keleto metų diskusijų pagaliau ir Lietuvos teismai pradėjo vadovautis tuo, kas pagal teisinį apibrėžimą turi tapti kiekvienos valstybės teisinės sistemos dalimi - ratifikuotomis tarptautinėmis sutartimis. Omenyje visų pirma turima Orhuso konvencija dėl visuomenės dalyvavimo sprendimų priėmimo procesuose. Gerai pamename, kad vos prieš keletą metų mūsų teismai iš esmės ignoruodavo jos egzistavimą.
Tačiau šalia teigiamų tendencijų pastebime ir nerimą keliančias iniciatyvas. Pavyzdžiui, nuolat pasigirsta siūlymų išbraukti vietos savivaldą iš Poveikio aplinkai vertinimo proceso. Tai siūlančių argumentai būtų juokingi, jei neatsirastų juos kartojančių ir Seimo rūmuose. Savivaldybės kaltinamos neva išnaudojančios PAV tam, kad sukurti dirbtines kliūtis investicijoms. Kaip buvęs meras, B. Ropė paragino parodyti nors vieną savivaldybės vadovą, kuris priešintųsi naujų darbo vietų steigimui, žmonių pajamų augimui.
Realybėje, jei jau vietos savivalda demonstruoja neigiamus ženklus vienam ar kitam investicijų projektui jos teritorijoje, ji tai daro turėdama tam labai svarių argumentų. Kas gali būti svarbiau, nei demokratiškai išrinktos vietos valdžios nuomonė? Labai klysta manantys, kad investuotojų pasamdyta kur nors sostinėje ar užsienyje įsikūrusi konsultacinė įmonė, profesionaliai štampuojanti PAV ataskaitas, ilgalaikį poveikį konkrečios vietovės aplinkai įvertins tiksliau nei 20 ar daugiau toje vietovėje visą gyvenimą gyvenančių miesto ar rajono tarybos narių, veikiančių kartu su vietos bendruomene.
Apskritai diskutuotina, kiek Poveikio aplinkai vertinimo procesas gali būti pilnai moksliškas, ekspertinis? Juk visada lieka vienos ar kitos pakraipos eksperto kompetencijos ar pasaulėžiūros ribos, juolab kai vertinimo procesą užsako visų pirma ekonomine nauda suinteresuota pusė. Mums tikrai vertėtų eiti prie modelio, kada tam tikrais Poveikio aplinkai vertinimo atvejais, išryškėjus nuomonių skirtumams, PAV procesą perimtų demokratiškai išrinktos valdžios paskirta institucija - savivaldybės ar valstybės agentūra. Juk dabar neretai kone komiškai atrodo vadinamieji derinimo su visuomene renginiai, kai viskas iš anksto žinoma ir pati visuomenė kviečiama vardan „paukščiuko“.
Apibendrindamas savo viziją, B. Ropė pateikė keletą pavyzdžių, įrodančių, kad esant reikalui mokame pragmatiškai suderinti aplinkosaugos ir ekonomikos bei saugumo interesus. Prisimename, kad Suskystintų dujų terminalo statybos vyko be didesnių nuogąstavimų dėl poveikio aplinkai. Taip mūsų visuomenė parodė savo pilietinę brandą, paremdama valstybės saugumui svarbų projektą ir pasikliaudama kokybišku, nors ir ne itin išsamiu poveikio aplinkai vertinimu. Tuo pačiu mūsų visuomenė aiškiai parodė, kad nacionalinio saugumo širma nepavyksta užmaskuoti akivaizdžiai žalingą ilgalaikį poveikį bei ekologišką alternatyvą turinčių iniciatyvų – tokių, kaip atominės elektrinės statyba ar skalūnų dujų gavyba.
Bronis Ropė: žmonės moka branginti neįkainojamus Lietuvos turtus - švarią gamtą, vandenį, orą, malonų kraštovaizdį, galimybę užauginti savo daržovę ar vaismedį šalia namų
2015-04-24