Diskutuojant apie aplinkosaugą, visuomet reikia atsižvelgti į tai, kad šis klausimas nėra paprastas. Neabejotinai, visi sutinkame, kad norime gyventi pasaulyje, kuriame yra išsaugota natūrali flora ir fauna, gyvūnija ir miškai. Tačiau realybė yra tokia, kad šiandien turime pasirūpinti ir išmaitinti vis didėjantį žmonių skaičių, skatinti atskirų šalių ir visos Europos Sąjungos ekonomiką bei siekti pramonės atsigavimo, jog šalių biudžetai gautų pakankamai resursų, kuriais būtų galima finansuoti gydymo ar švietimo paslaugas bei pensijas.
Jokiu būdų nesakau, kad esu prieš aplinkosaugines iniciatyvas, nes myliu gamtą – pasivaikščiojimai gražiuose Lietuvos miškuose man padeda atsipūsti nuo darbų ir pabėgti nuo rutinos, o ypač mėgstu grybauti. Man svarbu, kad paliktume ateities kartoms kuo mažiau užterštą orą, gruntą ar vandenį. Visgi, laikausi nuomonės, kad itin griežtos aplinkosauginės taisyklės gali turėti itin neigiamos žalos ekonominiam ir pramoniniam šalių išsivystymui.
Negalime sakyti, kad jau dabar nieko nedarome aplinkosaugos srityje. Pavyzdžiui, Europos Sąjungoje 1990-2050 metų laikotarpiu metano ir CO2 dujų išmetimas į aplinką sumažėjo net 37 proc. Negana to, žemės ūkio sektoriuje metano išsikyrimas į aplinką jau ir taip sumažėjęs 22 proc. , o tokį sumažėjimą lėmė tai, kad vis mažiau ūkių augina gyvulius. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad metano dujos yra gerokai mažiau žalingos nei CO2. Metano dujos atmosferoje išlieka tik apie 15 metų, kai CO2 – šimtmečius ir daugiau.
Neramina tai, kad Europos Sąjungoje metano emisijos mažėja, tuo tarpu kitose, ne bendrijos šalyse, didėja. O tai reiškia, kad mes, mažindami savo emisijas galime pralaimėti konkurencinėje kovoje su kitomis šalimis, nesilaikančiomis įsipareigojimų ir taisyklių. Neatmestina ir tai, kad taip galime visiškai sužlugdyti žemės ūkio sektorių, o tada turėsime kliautis vien maisto produktų eksportu. Ar to norime? Juk aplinkosauginiai draudimai prisidės prie maisto kainų augimo.
Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete klausiau, ar nepradėsime mes taikyti itin žalingų žemės ūkiui aplinkosauginių priemonių, kurios, deja, gali turėti gana mažą teigiamą efektą klimatui? Jei tikėti posėdyje pateikta statistika, sumažinus 3 proc. metano emisijas, 2050 metais toks sumažinimas jokio teigiamo efekto klimato kaitai neturės. Gal reikėtų ieškoti pigesnių priemonių, kurios leistų pasiekti panašius rezultatus?
Įdomu, kad iki 2010 metų smarkiai didėja CO2 ir metano dujų išmetimai, o vėliau – stabilizuojasi kiekis ir pradeda mažėti. Noriu išgirsti priežastis, kas lėmė tokį staigų minėtų dujų kiekio patekimą į mūsų atmosferą. Gal tokių rezultatų padėjo pasiekti įgyvendinamos priemonės, kai iš mėšlo išgaunamos metano dujos, kurios naudojamos kaip žaliava energijai išgauti? O gal maisto atliekų išrūšiavimas iš sąvartynų?
Negana to, kiekviena bendrijos šalis narė išmeta nevienodą kiekį kenksmingų dujų į aplinką – pavyzdžiui, Nyderlanduose gyvulių skaičius yra net 20 kartų didesnis nei Lietuvoje. Taigi, natūralu, kad taršos lygiai skirtingi, todėl ir taikomos priemonės turėtų būti ne tokios pačios. Ar tikrai aplinkosauginės priemonės gali būti universalios visose bendrijos šalyse?
Kodėl nevertiname ir kitų pramonės sektorių daromos žalos aplinkai – pavyzdžiui energetikos sektoriaus. Nord Stream dujotekio sprogimas, tikiu, turėjo itin didelį poveikį aplinkai, kuris neabejotinai turėjo būti ženklus, tačiau tokio įvertinimo pasigendu. Eilinį kartą žemės ūkis užsipuolamas kaip vienas didžiausių aplinkos teršėjų, neįvertinant energetikos, transporto ir kitų sektorių.
