Tiek pasaulinė COVID pandemija, tiek Rusijos karas prieš Ukrainą atskleidė, kokia priklausoma Europos Sąjunga nuo trečiųjų šalių tiekiamų svarbiausių produktų ir išteklių. Kol kas Europos Sąjunga nesugeba pilnai apsirūpinti energetika, didžiulių sunkumų kelia iš Ukrainos atkeliaujančių grūdų, aliejaus tiekimo sutrikimai. Prasidėjus COVID pandemijai, farmacijos produktų, asmens apsaugos priemonių, tokių, kaip apsauginės veido kaukės ar respiratoriai, teko ieškoti trečiosiose šalyse ir jas įsigyti už kosmines kainas.

Reaguodama į tai, Europos Sąjunga peržiūri Europos pramonės strategiją, kad galėtume tapti visiškai nepriklausomais nuo Putino šantažo ir užsitikrintume tiek Europos pramonės, tiek įmonių konkurencingumą.

Vienas iš būdų, kaip galėtume mažinti priklausomybę nuo pirminių žaliavų – skatinti žiedinės ekonomikos principą, pagal kurį panaudotos ir nebereikalingos medžiagos perdirbamos ir prikeliamos antrajam gyvenimui. Sąmoningai rūšiuodami nebereikalingas atliekas ir grąžindami visa, kas įmanoma perdirbti, ne tik tausojame aplinką, bet ir mažiname atitinkamų žaliavų poreikį ir priklausomybę nuo jų importo.

Džiugu, kad sąmoningesnio vartojimo, mažesnio švaistymo svarbą ypatingai gerai suvokia jaunoji karta – bendraudamas su jaunuoliais mokyklose, įvairiuose renginiuose ar vertindamas jaunimui skirtų konkursų darbus, matau, kad jauniems žmonėms svarbu, kokioje aplinkoje jie gyvena ir kas mūsų planetos laukia rytoj.

Tačiau užvis svarbiausia – užsitikrinti pakankamą maisto gamybą ES viduje. Europos Sąjungoje egzistuojanti Bendroji žemės ūkio politika, kurios lėšomis remiami mums maistą gaminantys žemdirbiai, turi pilnai atlikti savo funkciją ir būti subalansuota sąžiningai, taip, kad nei vienas žemdirbys nesijaustų diskriminuojamas ar krizinėse situacijose paliktas be pagalbos. Galutinis BŽŪP paramos gavėjas yra ne žemdirbys, o maisto vartotojas, kitaip tariant – kiekvienas europietis, turintis galimybę įsigyti sveikų, kokybiškų, vietoje pagamintų maisto produktų.