Vakar Regioninės plėtros komitete pradėjome diskusijas dėl didelį ateities potencialą turinčio dokumento - reglamento dėl interneto plėtros kaimo vietovėse. Atrodytų, anokia čia problema - bent jau daugiau nei 95 procentuose Lietuvos teritorijos, tiek kaimo, tiek ir miesto vietovėse galima naudotis sparčiu arba labai sparčiu mobiliojo interneto ryšiu. Toks faktas džiugina ir skatina didžiuotis savo šalimi, tačiau toli gražu ne visos ES valstybės narės gali pasigirti tokiais pasiekimais.

Trumpai tariant, Europos Komisija siūlo, jog 60 milijonų eurų būtų skirta nedidelėms kaimiškų vietovių iniciatyvoms (iki 50 tūkst. eurų kiekvienam projektui), kuriomis vietos bendruomeninio gyvenimo centruose ir aplink juos būtų įrengiamos nemokamos bevielio interneto ryšio prieigos. Iš esmės - kiek platesniu mastu tas pats, ką mes Lietuvoje pradėjome kurti prieš maždaug dešimtmetį, įrengdami nemokamas interneto prieigas viešosiose bibliotekose.

Būdamas Žaliųjų šešėliniu pranešėju šiuo klausimu, aš teigiamai vertinu tokį pasiūlymą. Prieiga prie interneto yra ta paslauga, kuri, teikiama visuotinai, gali tapti ekonominės ir socialinės pažangos varikliu, ypač mažiau išsivysčiusiuose ar labiau nutolusiuose regionuose. Maža to, prieigos prie interneto užtikrinimas yra priemonė, galinti ne tik efektyviai mažinti skaitmeninę atskirtį, tačiau ir skatinti ekonominę ir socialinę sanglaudą, užtikrinti tiek lyčių lygybę, tiek ir kartų solidarumą, mokymosi visą gyvenimą galimybes, gerą valdymą bei verslumo skatinimą.

Be jokios abejonės, nemokamų interneto prieigos taškų plėtra turėtų bent iš dalies duoti Komisijos laukiamą rezultatą - padidinti gyvenimo kaimiškose vietovėse, ypatingai - nedideliuose miesteliuose, patrauklumą. Žinoma, galima abejoti dėl to, kiek realistiškos yra Komisijos viltys, kad tokių priemonių dėka sumažės kaimų tuštėjimas ir žmonių judėjimas į didžiuosius miestus.

Šioje iniciatyvoje aš matau tam tikrą potencialą, kurį trumpuoju laikotarpiu galės sėkmingai išnaudoti Lietuvos savivaldybės, įrengdamos viešuosius interneto prieigos taškus ne tik apink savivaldybių ir seniūnijų administracijas, tačiau ir sveikatos priežiūros įstaigose, mokyklose, kultūros namuose, turizmo infrastruktūros objektuose.

Kartu šį klausimą siūlysiu nagrinėti kaip platesnės ES ryšių rinkos reguliavimo reformos dalį. Esu įsitikinęs, kad nėra išmintinga užkrauti ryšių infrastruktūros kūrimo ir išlaikymo naštą vietos savivaldai. Net ir tuo atveju, jei dalį išlaidų kompensuoja Europos Sąjunga. Europinės lėšos turi būti skiriamos toms investicijoms, kurių negali atlikti verslas. Tuo tarpu tokios paslaugos kaip internetas, ilgainiui turėtų tapti nemokamomis arba prieinamomis už labai mažą kainą. Lietuva jau yra labai toli pažengusi šia linkme ir mobiliojo ryšio rinkos reguliavimas bei konkurencijos šioje srityje skatinimas yra viena tų sričių, kuriose mūsų šalies pavyzdžiu galėtų ir turėtų būti formuojama geroji europinė praktika.