Gruodžio 10 d. Vilniuje, LR Vyriausybėje Europos Parlamento narys Bronis Ropė surengė konferenciją „Maisto produktų eksporto rinkos – nežinomybė ar naujos galimybės?“, kurioje dalyvavo Europos Komisijos, kitų atsakingų institucijų atstovai. „Tiek svarstant Briuselyje su žemės ūkiu susijusius reikalus, tiek Lietuvoje lankantis pas žmones kyla daug klausimų. Pagalvota pasinaudoti galimybe sukviesti visas suinteresuotas puses, kartu pasišnekėti apie šiandieną“, - pradėdamas tarptautinę konferenciją kalbėjo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovas Europos Parlamente Bronis ROPĖ. „Ne paslaptis, kad Lietuvos žemdirbiai šiuo metu susiduria su daugybe sunkumų. Nežinomybė dėl ateities, rinkų nestabilumas kelia nerimą ir dvejones, ar verta toliau tęsti veiklą. Kita vertus, nemažai nuveikta siekiant sušvelninti esamą situaciją. Šioje konferencijoje aptarėme Europos Komisijos, vietinių institucijų veiksmus, taip pat suteikėme galimybę Lietuvos žemės ūkio produkcijos gamintojams tiesiogiai išsakyti savo nuogąstavimus“, - tvirtina Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovas Europos Parlamente B. Ropė.

Renginyje kalbėję svečiai – Europos Komisijos, LR žemės ūkio ministerijos, LR užsienio reikalų ministerijos, LR Seimo Kaimo reikalų komiteto, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, Agrarinės ekonomikos instituto, LR žemės ūkio rūmų ir žemdirbiškos visuomenės atstovai vienbalsiai tvirtino, kaip svarbu lietuviškai žemės ūkio produkcijai rasti naujas, patikimesnes, nei Rusijos rinkas.

Renginio viešnia iš Briuselio Elena Panichi, Europos Komisijos Žemės ūkio ir kaimo plėtros generalinio direktorato Prekybos analizės ir užsienio politikos skyriaus ekonomikos ir politikos analitikė pabrėžė, kaip svarbu Europos Sąjungos produkcijai plėsti rinkas visame pasaulyje. Anot pranešėjos, dar pernai Rusija po JAV buvo svarbiausia ES žemės ūkio produktų eksporto rinka. Eksportas į šią šalį augo dešimtį metų. Dėl paskelbto Rusijos embargo Lietuvoje labiausiai nukentėjo pieno, vaisių, daržovių, mėsos sektoriai. Tačiau šis embargas sudavė smūgį ir pačiai Rusijai, kurios rinka buvo 40 proc. priklausoma nuo produktų, importuojamų iš ES.

ŽŪM Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento direktorius Rimantas Krasuckis linkėjo į pieno, mėsos gamybą žvelgti kaip į perspektyvų verslą. Vietos rinkoje suvartojama mažiau nei pusė viso pieno kiekio. Dėl Rusijos paskelbto embargo rugpjūčio-spalio mėnesiais eksportas ženkliai krito, tačiau yra regionų, nepajėgiančių apsirūpinti pienu. Jo poreikis pasaulyje nuolat auga. Europos Komisijos prognozėmis, iki 2022 m. Saudo Arabijoje pieno produktų vartojimas išaugs net 60 proc., JAV- per 40 proc.

Pasak užsienio reikalų viceministro Rolando Kriščiūno, Ekonominės diplomatijos taryba pradėjo dirbti dar iki Rusijos paskelbto embargo. Ieškant naujų rinkų itin svarbus verslo bendradarbiavimas su diplomatais, valdžios institucijomis.
Patvirtintos 27 prioritetinės rinkos, į kurias nutarta sutelkti pagrindinį ekonominės diplomatijos dėmesį. Vienas iš šių rinkų atrankos kriterijų – regione pasirinkti svarbūs taškai: pvz., Persijos įlankoje – Jungtiniai Arabų Emyratai, Afrikoje – PAR. Beje, iš prioritetinių rinkų sąrašo neišbraukta ir Rusija. Įtampa su kaimynine šalimi netruks amžinai, negalima numoti ranka į ilgus metus trukusį įdirbį.

Naujiems verslo ryšiams megzti bei kontaktams palaikyti pasitelkiamas ne tik diplomatų korpusas, bet ir garbės konsulai, kurių turime apie 180. Eksportuotojams palankesnes sąlygas padeda išsiderėti ES laisvosios prekybos sutartys. Antai ateinančių metų pabaigoje įsigalios sutartis su Kanada, itin palanki žemės ūkio produkcijos eksportui.

„Anksčiau ar vėliau prieinama prie ribos, kai rinkų neužtenka“, - pastebėjo Jolanta Droždz, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Žemės ūkio politikos ir užsienio prekybos skyriaus jaunesnioji mokslo darbuotoja. Taigi rinkų paieška turėtų būti planuojama anksčiau nei tam atsiranda poreikis. Kai kuriais atvejais tam prireikia ypač daug laiko – pvz., norint patekti į Japonijos rinką gali prireikti dešimtmečio.

Mokslininkė mano, kad eksporto rinkų ieškančiam verslui būtų pravartu bendradarbiauti su mokslu. Iš to naudos turėtų ir vieni, ir kiti. Mokslo žmonėms tai proga prisiliesti prie praktinių dalykų, o verslininkams – galimybė gauti teorinių žinių, įžvalgų apie rinkoje vykstančias tendencijas.

J.Droždz pastebėjimu, negerai, kad bendroje eksporto struktūroje viršų ima ne perdirbti, o žaliaviniai produktai. Tinkamas eksporto struktūros palaikymas, pasak AEI mokslo darbuotojos, turėtų būti skatinamas vyriausybės lygmeniu.
Šių metų rudenį eksporto rinkose vykstantys pokyčiai rodo eksportuotojų drąsą ir entuziazmą. Galima stebėtis, kad pieno produkcija gabenama į Naująją Zelandiją, pasaulyje pripažintą pieno produkcijos gamintoją. Eksporto rinkų tinklelyje atsirado ir kitos netradicinės tolimos rinkos, tokios kaip Nigerija, Libija ir kt. Kartu kai kuriose rinkose mokslininkai pastebi tam tikrą susitraukimą (Turkijos, Honkongo, Saudo Arabijos).

Visuomenė, taip pat ir žemdirbiai dažnai skeptiškai atsiliepia apie milžiniškas rinkas, tokias kaip Kinijos ar JAV, esą mažos šalies produkcija ten prapuls tarp kitų gamintojų. J.Droždz manymu, kitaip klostytųsi situacija orientuojantis ne į visumą, o į konkrečią regiono dalį. Kitas Lietuvoje dar neišnaudotas variantas – kurti tarptautinius kooperatyvus, jungtis pvz. su gamintojais Latvijoje, Lenkijoje.

Renginyje dalyvavę žemdirbių atstovai pristatė situaciją labiausiai nuo embargo nukentėjusiuose pieno, daržovių sektoriuose. LR žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas priminė, kad Lietuvos pieno sektoriaus pavasarį laukia dar vienas rimtas išbandymas – pieno kvotų panaikinimas. ES kitą pavasarį žada atsisakyti daug metų naudoto pieno rinkos reguliavimo mechanizmo ir pereiti prie nereguliuojamos, laisvos pieno gamybos sistemos. Anot A. Stančiko, Lietuvos pieno gamintojai šio reiškinio priežastis pradėjo justi dar šių metų pavasarį, kai į Lietuvą plūstelėjo išaugę pieno kiekiai iš kaimyninių šalių. Tad pieno gamintojų patiriami sunkumai sietini ne tik su Rusijos embargu. A. Stančikas Lietuvos pieno sektoriui prognozavo niūrią ateitį ir sudėtingą laukiančią konkurencinę kovą.

Jam antrino Lietuvos pieno gamintojų asociacijos pirmininkas Jonas Vilionis, priminęs, kad be kitų Lietuvos žemdirbius šiuo metu užklupusių negandų, jie iš Europos Sąjungos gauna vienas mažiausių tiesioginių išmokų. Nusivylę žemdirbiai retoriškai klausia: „Kada baigsis pereinamieji laikotarpiai, kada tapsime lygiaverčiais su senąja Europa? Marai, kempinligės, moduliacijos... tetrūksta Ebolos viruso, kad galutinai žemdirbius išnaikintų...“ – niūriomis spalvomis Lietuvos žemdirbių padėtį piešė LPGA pirmininkas.

Optimizmu netrykšta ir daržovių augintojai. Lietuvos daržovių augintojų asociacijos direktorė Zofija Cironkienė atkreipė dėmesį, kad prekiniai daržininkystės ūkiai nuostolius dėl nutrūkusio eksporto skaičiuoja iki šiol – taip nukrito produkcijos kainos. Į Rusiją turėjo keliauti 22 proc. visų ES daržovių bei vaisių. Vietos rinkoje daržovių augintojai pardavimų padidinti nesitiki. Kalbos apie naujas rinkas palyginti nedideliems ūkiams – sunkiai įgyvendinamos, nebent ūkiai kooperuotųsi. Daržovių augintojai svarsto ir apie kitus kelius: pristabdyti gamybos apimtis ar kurti didesnę pridėtinę vertę ūkiuose – užsiimti daržovių perdirbimu, plėsti išskirtinės kokybės bei ekologiškų daržovių auginimo plotus. Norint rinkoje išlikti konkurencingiems, reikės atlikti nemažai namų darbų: padirbėti su logistika, produkcijos standartais, siekti tarptautinių sertifikatų ir pan.

Ūkininkas, Agrokoncerno prezidentas Ramūnas Karbauskis atkreipė dėmesį į dar vieną kaimui skaudžią problemą: „Mes galime daug gaminti, bet greit nebus kam dirbti“. Sunku rasti specialistą, melžėją, kitą ūkio darbininką. Kaip pasukti vaikus į kaimą, užtikrinti, kad ir po 30 metų pajėgtume gaminti užtektinai žemės ūkio produkcijos, R.Karbauskio nuomone, turėtų rūpėti ir Europos Parlamentui.

Optimistiškesne gaida pranešimą konferencijoje pristatė Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ pirmininkė, pieno gamintojų kooperatyvo „Pieno puta“ direktorė Juratė Dovydėnienė. Apžvelgdama kooperaciją Lietuvoje, pranešėja pasidžiaugė, kad Lietuvoje, kur kooperacija įkopė vos į antrąją dešimtį, jau tikrai pasiekta apčiuopiamų rezultatų, ir nors žvelgiant į ES senbuves, lygiuotis dar turime kur, negalima pamiršti, kad šiose šalyse kooperacija jau skaičiuoja šimtmečius. Labiausiai, anot pranešėjos, Lietuvos kooperacijai šiuo metu trūksta laiko, kurio neturime, tačiau apibendrinant kooperacijos reiškinys pasižymi didesniu skaičiumi privalumų, nei trūkumų. Kartą į kooperatyvą įsijungęs žemdirbys, net būdamas kooperatyve nepatenkintas, niekada nebesuks keliu, vedančiu tolyn nuo kooperacijos – blogiausiu atveju jis pereis į kitą kooperatyvą, tačiau pačios kooperacijos idėjos neatsižadės.

Pranešėjai pritarė ir ŽŪM Teisės departamento Teisės taikymo ir kooperacijos skyriaus Kooperacijos poskyrio vyr. specialistas Gintautas Pečiuliauskas. Jis pabrėžė, kad geriausiai kooperaciją atspindi aprėpiama rinkos dalis. Vakarų Europoje yra kooperatyvų, turinčių kelis tūkstančius narių, kooperacijos pagrindais superkama 70-90 proc. žaliavinės produkcijos. Kooperatyvai jungiasi, kuria aukštesnes organizacijas. Šiuo keliu turėtų sekti ir Lietuvos kooperatyvai, nors jie palyginti dar labai jauni, gyvuoja tik dešimtetį. Dauguma vienija 5-10 narių, tačiau yra ir per 1000 narių turinčių kooperatyvų (3 proc.). Pieno gamintojai labiausiai kooperuoti, jiems tenka apie trečdalį viso žaliavinio pieno.

„Kooperatyvai – tai žemdirbių įrankis, kuris didina veiklos efektyvumą ir saugumą. Pavieniam gamintojui sunku gaminti ir parduoti. Jau turime nemažai kooperatyvų, kurie eksportuoja pieną, grūdus ir kitą produkciją“, - sakė G.Pečiuliauskas, atkreipdamas dėmesį, kad koopacijos plėtrą skatina ir Kaimo plėtros programa.

Antroji, ne mažiau svarbi renginyje analizuota problema – afrikinio kiaulių maro plitimas Baltijos šalyse ir Lenkijoje. Afrikinis kiaulių maras, deja, taip pat yra susijęs su maisto produktų eksportu, gamintojų konkurencingumu. Pirmiausia AKM smogia kiaulininkystės sektoriui, tačiau apribojimų zonų grūdų augintojai jau taip pat spėjo pajusti pasekmes.

VMVT direktorius dr. Jonas Milius teigė, kad Lietuvoje šiuo metu užregistruoti 34 afrikinio maro židiniai laukinių šernų tarpe ir 6 kiaulių laikymo vietose (Lenkijoje atitinkamai 25 ir 2, Latvijoje - 131 ir 32, Estijoje - 36 laukinių šernų užsikrėtimo atvejai). Anot pranešėjo, nors kovojant su viruso plitimu, laikomasi visų ES reikalavimų ir rekomendacijų, su šia liga teks išmokti gyventi, vengiant žmogiškųjų klaidų. „Jei visi vieningai laikysimės biosaugos reikalavimų, į kiaulininkystės ūkius virusas nepateks“, - teigė VMVT direktorius.

Jam pritarė svečias iš Europos Komisijos Francisco Reviriego Gordejo, Europos Komisijos Sveikatos apsaugos ir vartotojų teisių klausimų generalinio direktorato Ligų kontrolės skyriaus vedėjas. Jis paragino nežiūrėti į situaciją pernelyg pesimistiškai – juk taikant griežtas veterinarines priemones, nuo užkrato pavyko apsaugoti 50 proc. Lietuvos teritorijos. Svečias taip pat pabrėžė, kaip svarbu laikytis biosaugos ir griežtos kontrolės. F. R. Gordejo pabrėžė, kad vakcina nuo šio viruso greitu laiku tikrai nebus išrasta. Be to, ištyrus šernų migracijos tendencijas, pastebėta, kad šernai nelinkę migruoti didelėmis trajektorijomis, todėl tikimybė, kad šernai perneš virusą iki kitų šalių, pavyzdžiui, Vokietijos teritorijos, praktiškai neegzistuoja. Virusui plisti gali padėti nebent žmogiškosios klaidos ir griežtų biosaugos reikalavimų nesilaikymas.

Renginyje kiaulių augintojus atstovavęs ūkininkas Vladas Michailinas, ūkininkaujantis į griežtos kontrolės zoną patenkančiame Molėtų r., pabrėžė, kad smulkieji kiaulių augintojai, laikantys po kelias kiaules savo reikmėms, nėra pajėgūs visas jas išskerdę suvartoti. Be to, tokiai perspektyvai nesiruošę ūkininkai užsiaugino planuojamoms auginti kiaulėms pašarus, kurių, išskerdus kiaules, nebeliks kur dėti. Ūkininkas retoriškai kreipėsi į Europos Komisijos atstovą, prašydamas atsižvelgti į šią keblią smulkių kiaulių augintojų situaciją ir ieškoti būdų, kaip ją sušvelninti.

Renginyje dalyvavęs Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius Algis Baravykas, priešingai, prašė taikyti visiems kiaulių augintojams vienodus biosaugos reikalavimus, neatsižvelgiant į jų laikomų kiaulių skaičių. Anot A. Baravyko, būtent smulkieji kiaulių augintojai kelia didžiausią viruso plitimo riziką, nes jie mažiausiai laikosi biosaugos savo ūkiuose.

Tai pasakęs, jis eilinį kartą išprovokavo tradicija tampančią diskusiją, ar reikia drausti smulkiems ūkininkams auginti kiaules, ar reikia juos versti atitikti visus biosaugos reikalavimus, kurie taikomi pramoninei kiaulininkystei. Europos Komisjos atstovo F.R.Gordejo pastebėjimu, tai nacionalinio lygio klausimas. Visos ES mastu riboti kiaulių auginimą pagal ūkio dydį negalima, nes tos priemonės nebūtinai yra efektyvios.

Europos Komisijos atstovas, atsakydamas kiaulių augintojams, pabrėžė, kad vienoje ES šalyje tinkama praktika gali visiškai netikti kitoje šalyje. Kai kurios šalys ūkius skirsto pagal auginamų gyvulių skaičių, tuo tarpu kitos vertina, ar ūkis užsiima prekine gamyba. Lietuva, anot EK atstovo, turėtų pati apsibrėžti, kuriuo keliu eiti ir kokius kriterijus pasirinkti, nustatant biosaugos reikalavimus kiaulininkystės ūkiuose.

Apibendrindamas konferencijos rezultatus, B. Ropė pasidžiaugė įdomiomis diskusijomis, pabrėždamas, kaip svarbu didinti žemdirbių informavimą. Šiuo metu, anot B. Ropės, žemdirbiai nebežino, ką jiems gaminti ir ko tikėtis ateityje, tad ši konferencija atvėrė puikias galimybes aptarti Lietuvos žemės ūkio sektoriaus perspektyvas ir prognozes.

Renginio metu pristatytus pranešimus galite peržiūrėti čia:

2014-12-08_VMVT_AKM_pranesimas_final.pptx
2014-12-10_LRV_konferencija_Final.pptm
ASF_vilnius_December_2014.pptx
Gintautas_Peciuliauskas_PranesimasKonferencijai20141210B.ppt
PranesimasKonferencijai20141210B.ppt
Prezentacija_konferencija_ZU_2014-12-10-1.ppt
URM _Prezentacija_konferencija _U_2014-12-10.ppt
URM_Prezentacija_konferencija_ZU_2014-12-10.ppt
ZUM_pienas_2014-12-10.pptx
russian_ban_lithuania_v_fin-1.pptx