Praėjusi savaitė buvo intensyvi. Beveik tris dienas Europos Parlamento Žemės ūkio komiteto delegacija keliavo po Transilvaniją Rumunijoje. Susitikome su dešimtimis ūkininkų, perdirbėjais.

Lankėmės trešnes, obuolius ir slyvas auginančiame ūkyje, daug laiko skyrėme pieno gamintojams, avių augintojams, domėjomės pieno supirkimo kainomis, ekologinių ūkių padėtimi. Vykome į vynuogių ūkį, kalbėjomės apie grūdininkų problemas, susitikome su Rumunijos žemės ūkio ministerijos, įvairių institucijų atstovais ir vietos politikais.

Apibendrindamas galiu pasakyti, kad Rumunijos ir Lietuvos ūkininkų problemos ganėtinai panašios. Pieno supirkimo kainos yra kritusios ir ūkininkus gelbėja tik ilgalaikės sutartys. Aišku, čia nukenčia mažieji, su kuriais, kaip ir Lietuvoje, pieno perdirbėjai nenori skaitytis. Tiesa, matėme ir gerų pavyzdžių, kai perdirbėjas, nepaisant pigaus pieno pasiūlos, nusprendė išlaikyti pastovią supirkimo kainą ir taip padėti ūkininkams, su kuriais ilgus metus bendradarbiauja.

Milžiniška problema Rumunijoje – grūdų kainos. Dalis eksportui skirtų Ukrainos grūdų liko Rumunijos rinkoje. Kainos nukrito žemiau savikainos. Už kelių savaičių bus nuimamas naujas derlius – o saugyklose vis dar guli senas. Net ir norint parduoti grūdus – tai tampa neįmanoma dėl vilkikų trūkumo, geležinkelių ir uosto apkrovos.

Ūkininkai susiduria ir su prekybininkų spaudimu. Prekybos centrai neįsileidžia jų produkcijos, o jei tai pavyksta – tenka taikstytis su nepalankiomis sąlygomis ir prekybininkų dominavimu. Pastarieji naudojasi savo padėtimi. Akivaizdu, kad nesąžiningų veiksmų reguliavimą maisto grandinėje dar svarbu tobulinti, užtikrinti griežtesnę jo kontrolę – tai namų darbai visų pirma mums, atsakingiems už europinę teisėkūrą.

Milžiniškas iššūkis – rasti žmonių, kurie norėtų dirbti žemės ūkyje. Net keliose vietose girdėjome minint tas pačias šalis - Nepalas, Vietnamas. Būtent iš ten daugiausia kviečiami ūkiuose dirbti žmonės.

Pamatėme ir gerų pavyzdžių, kai jauni žmonės sugrįžta iš užsienio ir imasi savo verslo. Aplankę sūrių ūkį buvome maloniai nustebinti, nes sužinojome, kad išskirtinės kokybės sūrius gaminančiam ūkiui pavyko atrasti savo pirkėjus, kurie vertina minėtame ūkyje pagamintą kokybišką produktą. Sulaukęs pirkėjų įvertinimo, sūrių ūkis žada vykdyti gamybos plėtrą. Apie gamybos plėtrą kalba ir vaisių augintojas, kuris visą savo ūkyje užaugintą produkciją parduoda šalia ūkio gyvenantiems miestiečiams. Ūkio plėtros idėjos neatmeta ir vietos pieno gamintojas, kuriam puikiai sekasi bendradarbiauti su pieno perdirbėjais, todėl jau netolimoje ateityje, jis žada steigti naujas gamybos linijas.

Projektus tęsia ir vietos veiklos grupės, kurių atstovai mums pristatė savo iniciatyvas, LEADER projektų pasiekimus ir ateities idėjas. Niekur negirdėjome, kad dirbti lengva, bet dėka darbščių ir atsidavusių žmonių, regionuose vyksta aktyvios veiklos.

Taigi, nors Rumunija ir nutolusi nuo Lietuvos, problemos visur panašios. Ir toliau kalbėsimės su kolegomis Europos Parlamente, kaip kuo greičiau reaguoti į šios dienos iššūkius. Turime greičiau veikti – nes žemės ūkiui sprendimų reikia dabar, o ne už metų ar dviejų. Galėdamas palyginti tai, ką pamačiau Rumunijoje, su situacija Lietuvoje, didžiuojuosi, kad mūsų šalyje žmonės darbštūs, nebijantys sunkaus darbo, kantriai siekiantys užsibrėžto tikslo. Esu dėkingas Lietuvos žemdirbiams ir kaimo gyventojams už nuolatinį kvietimą atvykti pasidomėti, kokiomis problemomis gyvenate, kas europinėje teisėkūroje veikia ir ką dar reikėtų tobulinti, ko trūksta, kad galėtumėte ramiai daryti tai, ką mokate geriausiai – ūkininkauti. Tam, kad galėčiau prasmingai ir rezultatyviai dirbti Europos Parlamente, svarbu neatitrūkti nuo tikrų žmonių tikrų rūpesčių – be Jūsų visų pagalbos, kreipimųsi, siūlymų tai būtų sudėtinga.

Susitinkant su Rumunijos žemdirbiais buvo keltas ir tiesioginių išmokų suvienodinimo klausimas. Akcentavome, jog bendrijos šalyse negali būti skirtumų tarp tokių išmokų dydžių. Negana to, pasidžiaugiau, kad Europos Parlamentas pritarė mano su kolegomis inicijuotam pakeitimui, kuriuo raginu pagaliau įgyvendinti tiesioginių išmokų suvienodinimą. Minėtas pakeitimas siūlo Tarybą peržiūrėti daugiametę finansinę perspektyvą, o kartu ir tiesioginių išmokų dydžius.