Kaip esančiai valdžioje partijai – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai šie rinkimai yra tikrai geri. Esant opozicijoje – labai lengva kritikuoti, o dirbant valdančiųjų pozicijoje – labai sunku įtikti visiems, sunku daug dirbant nepadaryti nė vienos klaidos.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga per kadenciją padarė tai, ko iki šiol nesugebėjo padaryti nė viena valdžia. Pradėtos rimtos reformos socialinėje, sveikatos, mokesčių ir kitose srityse. Priimti nepopuliarūs, bet labai reikalingi sprendimai.
Tiems sprendimams su didžiule jėga priešinosi alkoholio, tabako, farmacijos pramonės lobistai, bankai, kompanijos, lobusios skurstančių senjorų sąskaita per privačius pensijų fondus. Iki „valstiečių“ atėjimo į valdžią, šiam stambiam verslui politikai ne tik kad nesipriešino, bet dalis jų ir pataikavo, suteikiant vis daugiau privilegijų ir grubiai blokuojant bet kokias visuomenei naudingas iniciatyvas.
Natūralu, kad galingos korporacijos, pajutusios pavojų savo viršpelniams, pajungė visas savo galias, visus ryšius, kad valdantieji būtų sunaikinti. Jiems talkino ir opozicija, kuri kartu su korporacijomis, bankininkais, farmacininkais „pūtė“ į tą pačią „dūdą“.
Iš valstiečių buvo piešiami klounai, buvo tyčiojamasi, viena po kitos buvo organizuojama interpeliacija „valstiečių“ ministrams, šitaip viešojoje erdvėje užmaskuojant ir iškraipant didelio masto valdančiųjų darbus visuomenei. Dėl to, kad pajudino iki šiol nepajudintus – neliečiamuosius.
Tačiau nepaisant tokio puolimo, didelė dalis visuomenės išliko budri ir atspari nepagrįstai kritikai ir patyčioms, nukreiptoms į valdančiuosius. Gyventojai įvertino tai, kad daromi sprendimai iš tiesų tarnauja tikriems žmonėms, mažinant skurdą, didinant pajamas senjorams, šeimoms, sprendžiant jų tikras problemas, o ne dar labiau kraunant ir taip jau pinigingų korporacijų pelnus bei didinant pajamų atotrūkį tarp elito, kitaip sakant – „grietinėlės“ – ir likusios didžiosios dalies Lietuvos gyventojų.
Žinoma, to, kas padaryta, dar nepakanka. Niekada gerovės nebūna per daug. Tad būtina tęsti tai, kas pradėta. Ir dar būtina prisiminti, kas prie tokio skurdo, tokios žmonių pajamų nelygybės privedė iki ateinant „valstiečiams“ į valdžią. Reikia suprasti, kad ši duobė Lietuvos žmonėms buvo kasama dešimtmečiais, tad iš jos pilnai ištraukti valstybę vienos kadencijos nepakanka.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga šiais metais po pirmojo rinkimų turo kartoja beveik tą patį rezultatą, kaip ir 2016 m. rinkimuose. Keliais mandatais gavome mažiau, tačiau vėl esame antri. Laukia antrasis rinkimų turas, kuriame „valstiečiai“ daugiau kaip 30-tyje vienmandačių apygardų turi savo kandidatus. Antrasis turas labai daug nulems.
Didžiausias pavojus yra tame, kad šie rinkimai į Seimą atves daug daugiau ekonominės dešinės politikų ir sunku įsivaizduoti pakankamai stiprią centro kairės koaliciją. Patekę konservatoriai, net dviejų partijų liberalai, darbiečiai – visi jie pasisako už mažesnį valstybės vaidmenį ekonomikoje, už valstybinių paslaugų naikinimą, skambiai tai pavadinant optimizavimu ir pan.
Tad „valstiečių“ pradėtų reformų jie tikrai netęs ir nepalaikys į žmogų orientuotų sprendimų. Konservatorių kandidatė į premjeres Ingrida Šimonytė jau dabar kalba apie tai, kaip imsis „racionalizuoti“ socialinę politiką. Tai reiškia – sudiev universaliems „vaiko pinigams“, pensijų augimui, likimo nuskriaustų žmonių paramai. Nes dešiniųjų logika – remti silpnesnį, suteikti lygesnes galimybes visiems žmonėms – neracionalu. Neapsimoka.
O kas jiems apsimoka? Apsimoka koncentruoti mokesčių mokėtojų pinigus, dešiniųjų manymu, didžiausią pridėtinę vertę kuriančiose srityse. Pavyzdžiui, biotechnologijų, IT, Fin-Tech projektuose, juos vystančiose kompanijose.
Ką tai reiškia? Savaime tai nėra blogai, tikėtina, kad tai duotų šalies bendrojo vidaus produkto augimą. Šių sričių skatinimas yra geras dalykas, kuriantis ir naujas aukštos kvalifikacijos darbo vietas sostinėje, ir didesnį pelną šiose kompanijose.
Tačiau ką tai duotų žmonėms? Po dešiniųjų socialinės politikos „racionalizavimo“ neduotų nieko. O jei tiksliau – tai dar didesnį pajamų atotrūkį, didesnę socialinę nelygybę. Būtina išlaikyti pusiausvyrą tarp investicijų į verslą ir socialinės politikos priemonių. Negali būti iš visų žmonių surinkti mokesčiai sukoncentruoti tik kelių kompanijų rankose, visus kitus paliekant iš bėdos kapanotis savarankiškai.
Labiausiai šiuose rinkimuose mane nuliūdino gana nemažos dalies Lietuvos gyventojų supratimas, kas yra laisvė. Rožiniame fone sužibėjusi atskilusių liberalų Laisvės partija be pavadinimo ir nusikaltėliško pažado įteisinti narkotikus per rinkimų kampaniją plačiai visuomenei daugiau nieko ir neparodė. Tiesa, džiaugdamiesi rinkimų rezultatais jie kritikuoja konservatorius, neva šių politikoje yra per daug kairumo. Konservatorių partijoje! Tai galite įsivaizduoti, kokio kraštutinio neoliberalumo sprendimus siūlys koaliciją su konservatoriais planuojantys Laisvės partijos atstovai? Ar tokia yra ta tikroji LAISVĖ? Vaikams parduodama marichuana, o po manęs kad ir tvanas?
Tad kokios perspektyvos Lietuvai?
Pirma galimybė. Rinkėjai mobilizuosis ir palaikys Lietuvos valstiečius ir žaliuosius vienmandatėse apygardose antrajame rinkimų ture. Ten, kur nėra valstiečių – palaikys bent jau save vadinančius kairiaisiais socialdemokratus. Tad vis dar išlieka teorinė galimybė kurti centro kairės koaliciją ir tęsti „valstiečių“ pradėtus darbus. Socialdemokratų pirmininkas Gintautas Paluckas pagaliau viešai pareiškė apie galimybę kurti koaliciją su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Kol kas turime labai trapų jo žodį.
Kokie šio scenarijaus pavojai? Pralaimėję pirmajame rinkimų ture G. Palucko kolegos apygardose „tempia gumą“ ir viešai nedeklaruoja paramos „valstiečių“ kandidatams, galbūt saugo savo nesocialdemokratiškas koalicijas savivaldybių tarybose su konservatoriais ir liberalais. Na, jei jie būtų ištikimi savo politinei ideologijai, jie daugiau neturėtų su kuo kurti koalicijos, kaip tik su „valstiečiais“.
Panašu, jog Lietuvoje „valstiečiai“ yra tikresni socialdemokratai. G. Palucko socialdemokratus tokia koalicija gali gąsdinti ir dėl to, jog jie „valstiečių“ inicijuojamų socialiai orientuotų sprendimų kontekste liks be savo tapatybės. Juk valstiečiai, būdami vos pirmą kartą valdžioje, padarė tuos sprendimus, apie kuriuos socialdemokratai, valdžioje buvę daug kartų, tik kalbėjo, tačiau taip ir nepadarė.
Tad socialdemokratai gali pasirinkti verčiau suokalbį su visiškai pagal pažiūras tolimais dešiniaisiais ir bandyti išmesti į politines paraštes ideologiškai sau artimus „valstiečius“. Vien tam, kad kada nors ateityje susigrąžintų savo socialdemokratišką tapatybę. Tik, bijau, kad šito ir patys atlaidžiausi rinkėjai nepamirštų.
Jei taip nutiktų?
Antra galimybė. „Valstiečiai“ liktų opozicijoje. Ką tai reiškia Lietuvai? Jie ir toliau siūlytų žmonėms, šeimoms, regionams palankius sprendimus, kiekvienam savo pasiūlymui ieškotų sąjungininkų naujajame Seime. Tikėtina, kad tokios dešinės sudėties Seime labai mažai ką pavyktų nuveikti.
„Valstiečiai“ palaikytų žmonėms naudingus kitų partijų pasiūlymus, jei tokių pasitaikytų. Tikėtina, kad konservatorių ir liberalų pirmieji darbai būtų – atšaukti visuomenei palankius „valstiečių“ sprendimus, vėl leisti nevaržomai žmonių likimų sąskaita bujoti alkoholio, tabako, farmacijos pramonei. Jie „racionalizuotų“, karpytų, veržtų, taupytų pinigus. Tik „netaupytų“ žmonių, jų gerovės, jų sveikatos, jų likimų. Opozicijai būtų labai sudėtinga stabdyti tokius sprendimus. Na, „valstiečiai“ bent jau dėtų visas pastangas tai viešinti, kad visuomenė aiškiai suvoktų tokių rinkimų rezultatų pasekmes.
Vis tik sveikas protas nori tikėtis geriausio – antrame ture rinkėjai balsuos už dabartinės vyriausybės darbų tęstinumą. O socialdemokratai vis tik pažvelgs realybei į akis ir pasirinks teisingus koalicijos partnerius. Tam labai reikia socialiai orientuotą politiką palaikančių rinkėjų aktyvumo. Ateikim, kad ir koks oras bebūtų. Balsuokim už visos Lietuvos, o ne elito gerovę. Padarykim dar daugiau gerų darbų žmonėms, šeimai, Lietuvai. Tęskime tai, kas pradėta.
