Minint Sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų dieną, išgirstame daug gyvų prisiminimų, istoriniuose įvykiuose dalyvavusių žmonių liudijimų. Liudijimai byloja apie žmonių vienybę, narsą, nerimą, pasiryžimą, apie patirtą kančią, apie tragediją, apie troškimą kažko tokio, dėl ko mūsų sesės ir broliai praliejo savo kraują ir paaukojo gyvybes. Ir tai nebuvo atsitiktinės aukos. Tai buvo tų drąsių žmonių pasirinkimas stovėti už Laisvę, kad ir kas benutiktų ??????.
Apie juos pasakojame savo vaikams ir anūkams. Pasakojame ir patys prisimename visą kontekstą, vardan ko jie žuvo, kodėl žmonės taip norėjo Laisvės, kas buvo atimta prieš mūsų valią ir ką mūsų tautiečių drąsa padėjo mums susigrąžinti.
Žodis „Laisvė“ nepatyrusiems totalitarinio sovietinio režimo galbūt skamba abstrakčiai. Tačiau Jos praradimas žmonėms reiškė kasdienius suvaržymus, nuolatinę baimę, žmogaus gyvybės nuvertinimą, atimtus namus, tautos ir tikėjimo vertybių paniekinimą, išjuokimą. Kasdienį melą ir spaudimą būti tuo, kuo nesi. Bandymą palaužti žmogaus dvasią, kad šis, paėmęs svetimą vėliavą, kaip robotas kartotų visiškai svetimus savo įsitikinimams ir pasaulėjautai žodžius. Tą daryti buvo verčiami tiek maži vaikai, tiek brandžios asmenybės, nepriklausomai nuo to, kuo jie tiki, ką jie žino ir ko jie nori. Visi buvo verčiami tapti automatiniais sovietinės propagandos ruporais. Tam buvo pasitelktas galingas prievartos aparatas, o nepaklūstantys buvo persekiojami ir baudžiami.
Šiandien Valstybėje mes turime daug spręstinų situacijų, iššūkių. Ir kiekvienas turime teisę siūlyti unikalius sprendimus, kritikuoti, garsiai reflektuoti patirtį, mokytis iš klaidų, ieškoti geresnių išeičių. Šiandien mes turime Laisvę kalbėti apie Sausio 13-ąją. Šiandien mes turime Laisvę šlovinti Dievą, mylėti artimą ne už jo deklaruojamas pažiūras, o besąlygiškai. Savarankiškai, be „protokolo“ kurti, skelbti, dalintis. Kalbėti, mąstyti be baimės. Keliauti ir pažinti kitaip gyvenančius, kitaip mąstančius. Šiandien mes turime Laisvę demokratiškai priimti mus vienijančias aukščiausias visuomenės vertybes, demokratiškai rinkti tautos atstovus. Ir taip pat turime Laisvę kiekvienas kaip individas, kaip asmenybė reikšti savo nuomonę apie visuomenę, apie santvarką, kurioje gyvename.
Sausio 13-oji – man asmeniškai tai diena, kai gedului neprieštarauja ir džiaugsmas, ir iškilmingas šventiškumas. Tai dėkingumo diena ir tiems, kurie žuvo bei buvo sužeisti už mūsų Laisvę, ir tiems, kurie buvo pasiryžę žūti. Labiausiai norėčiau palinkėti mums visiems nepalikti šio jausmo tik toms dienoms, kai minime Valstybei svarbias datas. Mums labai reikalingas nuoseklus kasdienis dėkingumo, pagarbos savo šaknims, pagarbos tiesai, taip pat pagarbos ir vienybės jausmas kiekvienam mūsų visuomenės nariui šiandien. Mažiau skaldykimės, būkime atidesni vienas kitam. Išgirskime vieni kitų argumentus, išdrįskime išsakyti savo argumentus, tikėdamiesi, kad išgirs ir mus. Liaukimės tyčiotis, žeminti, reikšti neapykantą... Naudokimės savo Laisve atsakingai. Tai nėra lengva užduotis, tačiau šitaip mes augame ir kaip asmenybės, ir kaip laisva visuomenė.
Dar kartą prisiminkime Sausio 13-osios žuvusių Laisvės gynėjų, kurie po mirties apdovanoti Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju Kryžiumi, pavardes: Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vytautas Koncevičius, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus. Garbė jums ir Amžinoji Ramybė.
LRS kanceliarijos nuotr.
Sausio 13-oji – kai gedului neprieštarauja ir džiaugsmas, ir iškilmingas šventiškumas
2020-01-13