Europinė žemės ūkio politika turi rūpėti ir tiems Lietuvos gyventojams, kurie neturi nieko bendro su žemės ūkiu. Nuo žemdirbių gerbūvio, konkurencingumo priklauso maisto kainos bei kokybė, o ekstremalių situacijų atvejų – ir mūsų saugumas.
Lietuvos ūkininkai – diskriminuojami
Vienintelis Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) dabartinės kadencijos Europos Parlamento (EP) narys Bronis Ropė apgailestauja, kad nors nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą jau praėjo 15 metų, tačiau Lietuvos ūkininkai nesulaukė žadėtų pokyčių: „Belaukiant, kol iš bendro ES biudžeto skiriamos išmokos ūkininkaujantiems pasieks ES vidurkį, ne vienas žemdirbys suspėjo pasenti, o kai kurie, nesulaukę teisingumo, net ir ūkio atsisakė.“
Jis primena, kad dar 2002 m. ES Taryba nusprendė, kad 2013 m. tiesioginių išmokų dydis valstybėse narėse, kurios į ES įstos 2004 m., pasieks tuometinį išmokų vidurkį valstybėse narėse, kurios į ES įstojo iki 2004 m. „Tačiau iki šiol Lietuvos žemdirbiams mokamos tiesioginės išmokos niekaip nepakyla iki sąžiningo ir nediskriminuojančio lygio. Ūkininkaujantis lietuvis vis dar gauna keliskart mažesnes išmokas nei, pavyzdžiui, kolega graikas, nors reikalavimų kartelė visiems iškelta į vienodą lygį“ – konstatuoja politikas.
Jono Vilionio, ūkininko, Pieno gamintojų asociacijos prezidento ir LŽVS kandidato į EP teigimu, Lietuvos žemdirbiai, ūkininkai, bendrovės – visi, kurie dirba žemės ūkyje, gauna pačias mažiausias išmokas visoje ES, produkcijos supirkimo kainos žemiausios, tačiau gamtosauginiai, sanitariniai, veterinariniai ir visi kiti reikalavimai Lietuvos žemdirbiams yra tokie patys kaip ir kitų ES šalių ūkininkams. „Todėl negalime konkuruoti su ES ūkininkais. Prisiminkime, kad skiriasi ir PVM mokestis. Pavyzdžiui, Lenkijoje žaliavos neapmokestinamos PVM mokesčiu, o produkcija tik 5-9 procentų tarifu, kai Lietuvoje viskam – 21 proc.“, – sako jis.
Tiesiogines išmokas gauna visų ES valstybių žemdirbiai, o problema tame, kad Lietuvos žemdirbiams mokamos vienos mažiausių išmokų. Palyginimui, Graikijos ūkininkams mokamos ES išmokos – 551 Eur/ha, ES išmokų vidurkis – 266 Eur/ha, tuo tarpu Lietuvos žemdirbiui vidutiniškai temokama 173 Eur/ha (2016 m. duomenys). Ar dar reikia stebėtis, kodėl Lietuvos ūkininkams sudėtinga konkuruoti ir kodėl tokie brangūs lietuviški produktai? Nors problema yra sudėtinė, dalinai ją išspręstų sąžiningos konkurencinės sąlygos suvienodinus išmokas.
Brangstanti kiauliena ar svogūnai – tik pati pradžia
„Kai kalbame apie žemės ūkio stiprinimą, visų pirma, kalbame apie gyvybingas kaimo vietoves, kur gyvena trečdalis Lietuvos gyventojų, ir, antra, apie kokybiškus žemės ūkio produktus, kurie patenka ant kasdienio mūsų, vartotojų, stalo“, – sako B. Ropė. Būtent todėl Europos Parlamento narys ir siekia išmokų visiems ES žemdirbiams sulyginimo. „Tai yra vienas iš mano konkrečių veiklos prioritetų. Jį pasiekus, Lietuvos regionai gautų žymiai didesnes pajamas, o vartotojai – stabilias maisto kainas. Juk pamenate, kaip svyravo pieno produktų kainos pieno krizės dėl kvotų panaikinimo laikotarpiu. Nors veiksnių buvo ir daugiau, bet iškreiptos konkurencinės sąlygos dėl nevienodų išmokų ypač smogė Lietuvos ūkininkams, o tuo pačiu – ir pieno produktų vartotojams“, – sako B. Ropė. Ir pateikia visai neseną pavyzdį: „Žiniasklaida mirgėjo antraštėmis „Svogūnų sodinukai auksiniai ne tik dėl spalvos, šiemet – ir dėl kainos“. Pasak B. Ropės ši situacija puikiai iliustruoja, kaip svarbu sudaryti sąlygas savo krašto ūkininkams: „Kai esame priklausomi nuo užsienio tiekėjų, bet kada maisto produktų kaina gali pakilti iki „auksinių“ aukštumų, o dar blogiau – galime apskritai likti be kai kurių produktų. O likti be maisto – tai ne tas pats, kas likti be naujos kolekcijos drabužių ar populiariausių mobiliųjų programėlių.“ Pratęsdamas B. Ropės mintį, J.Vilionis sako, kad jeigu neišlaikysime savo gyvulininkystės sektoriaus, kiek už atvežtinę mėsą paprašys, tiek ir mokėsime.
Ir dalijasi statistika: „Žmonės piktinasi aukštomis kiaulienos kainomis. Jos tokios, nes dabar Lietuvoje belikę tik 300 tūkst. kiaulių, kai kažkada auginome 3,5 mln. Jau dabar pusę pieno atsivežame iš Latvijos. Nemanykite, kad valgote lietuvišką pieno produkciją, nors ir pagamintą Lietuvoje. Didelė jos dalis pagaminta iš latviško ar estiško pieno. Per metus parduodame apie 15 tūkst. karvių, Lietuvoje jų liko 245 tūkst. Mūsų vidutinis ūkis yra 7,6 karvės, kai estų –130, danų – apie 200. Lietuvoje buvo 245 tūks pieno gamintojų, dabar liko 19 tūks. Auginome linus – dabar jau jų nebeliko.“ J.Vilionis sako, kad Lietuvoje vyrauja smulkus ūkelis, kuris jau baigiamas nustekenti.
Ne tik kainos, bet ir saugumo klausimas
Kai savo produkcijos neturime, tenka įsivežti. „Jei ir toliau žemės ūkyje bus tokios tendencijos, tai maisto kainos neišvengiamai ir stipriai kils – už kiek mums atveš, už tiek ir turėsime pirkti, – prognozuoja J. Vilionis ir sako, kad ne tik augančios kainos yra grėsmė, – stiprus žemės ūkis yra viena iš mūsų saugumo sąlygų. „Sunaikiname savo žemės ūkį, o kas toliau? Kanapes auginsime? Dabar svogūnai, kiauliena brangi, o kas jei būtų kokia stichinė nelaimė ar, neduok Dieve, karo veiksmai? Iš kur miestiečiai gautų maisto? Prekybos centruose per porą dienų nieko neliktų, o kas tada? Anksčiau žmonės turėjo dar kaime giminaičių, o iš kur mes šiandien gautume maisto, jei kokia nors krizė kiltų ir būtų atkirstas susisiekimas? O alkanas žmogus padarys bet ką, kad pavalgytų.“
J.Vilionis primena, kad gaunamas išmokas ūkininkai naudoja valdų modernizavimui. „Kiek laiko ūkininkai galės dirbti su sena technika, o už kokias lėšas jie galės įsigyti naują, jei jų gaminamos produkcijos supirkimo kainos tokios žemos? Dešimtmečius politikai nesirūpino ir neatstovavo žemdirbių. Nors pagal susitarimą lietuviams išmokos jau prieš keletą metų turėjo būti sulygintos su ES žemdirbių, tai vis atidėliojama, vienas po kito skelbiami pereinamieji laikotarpiai. Todėl mes patys važinėjome į Briuselį, streikavome. Tik B. Ropei tapus europarlamentaru reikalai pajudėjo. Bet kol kas jis vienas dirba kryptingai, visi kiti išsiblaškę. Jei mūsų europarlamentarai tarpusavyje nesugeba susitarti, apie kokius bendrus veiksmus galima kalbėti? Pats dalyvauju Pieno Taryboje, važiavome į Briuselį, mus palaikė ir belgai, ir italai, ir prancūzai. Mes sutariame, kad išmokos turi būti suvienodintos..“ J.Vilionis nerimauja, koks bus naujasis EP ir kaip bus atstovaujami Lietuvos ūkininkai, nes paramos laikotarpis artėja į pabaigą. „Reikia dalyvauti europinėje politikoje patiems, nes iki šiol per kitų partijų europarlamentarus žemdirbių balsas Europoje nebuvo girdimas. Į ES įstojome būti lygiateisiais nariais, todėl ir sąlygos, ne tik reikalavimai turi būti vienodi“.
LŽVS kandidatas į EP J. Vilionis sako, kad Lietuvos ūkininkų problemas galima išspręsti ES lygmeniu: „Laisvoji rinka čia neveikia ir neveiks, turi uždirbti ir žemdirbys, ir perdirbėjas ir prekybininkas, bet kiekvienas turime pasiimti sąžiningai savo dalį. Dabar stambieji prekybininkai pasiima daugiausia, jų prekybos centrai auga kiekviename miestelyje, jie juokiasi iš žemdirbių, o ūkininkų nebelieka.“
Ar realu, kad Lietuvos ūkininkas gautų tokias pat išmokas, kaip ES senbuvių ūkininkai?
B. Ropė tuo neabejoja: „Žinoma, kad realu. Jei ankstesnės valdžios būtų buvusios ryžtingesnės, dirbusios vieningiau, jau galėtume džiaugtis vienodomis išmokomis. Kaip LVŽS prieš rinkimus žadėjo, nuo šios kadencijos Lietuvos žemdirbiai pagaliau turi balsą Europos Parlamente. Po greit vyksiančių rinkimų į EP, tikimės, šis balsas dar labiau sustiprės.“ Anot B. Ropės, labai svarbu, kad patys žemdirbiai vis stipriau įsijungia į Europos politiką. „Užmezgėme ryšius su Baltijos šalių organizacijomis ir politikais, suderinome pozicijas, vykdome ne pavienius atskirų šalių protestus, o rimtas jungtines derybas. Išmokų lygiavertiškumo klausimas juda ne taip sparčiai, kaip norėtųsi, nes sunku įveikti didesnių ES valstybių pasipriešinimą.“ B. Ropė sako, kad jis galėtų tęsti šį darbą, kadangi jau turi būtinų žinių ir kolegų Europos Parlamente pripažinimą – ir kaip Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto narys, ir kaip Europos Parlamento derybininkas kaimo plėtros klausimu derybose su Europos Vadovų Taryba, kur dėliojami realūs sprendimai. „Po šių penkerių metų žiūrėdamas savo rinkėjui į akis, galiu drąsiai sakyti, jog padariau viską, kad tesėčiau rinkimų pažadą. Atsiskiriant britams, daugeliui šalių norint mažinti finansavimą Bendrajai žemės ūkio politikai, Europos Parlamentas atsilaikė tvirtai ir pareiškė savo nuomonę: ne, Europos Sąjunga negali išsižadėti savo pagrindo – solidarumo. Nei žemės ūkiui, nei kaimo plėtrai finansavimas neturi būti mažinamas. Ekologiniam ūkininkavimui, bendruomenių veiklai sąlygas pavyko pagerinti. Dėl visų žemdirbių išmokų suvienodinimo lemiamas mūšis turėtų vykti kitos kadencijos Europos Parlamente. Mūsų su žemdirbiais pastangų dėka šis klausimas nenumarinamas – bendrą mūsų peticiją Parlamentas priėmė svarstyti. Kol kas iš Europos Komisijos gavome tik žodinį pripažinimą, kad „Sąjungoje, kurioje visi lygūs, negali būti antrarūšių ūkininkų. Mūsų darbai tikrai nesibaigė, – sako B. Ropė, – per kiek laiko vis dar esančius skirtumus pavyks realiai sumažinti ir panaikinti, kad mūsų kaimas galėtų atlaikyti konkurenciją su kitomis šalimis – naujų atkaklių derybų klausimas“.
