Šalies gydytojai verčiami dirbti naktimis, rizikuodami sukelti pacientui komplikaciją, nes ligoninei tenka taupyti pinigus; 1 žmogus dirba už 2-3, gauna geriausiu atveju pusvalandį per dieną pailsėti ir papietauti; per metus atlieka apie mėnesį neapmokamo darbo, ir tai laikoma norma. Šalies žemdirbiai gauna kone mažiausias išmokas lyginant su kitų ES šalių ūkininkais, ir sunkiai atsilaiko nuožmioje konkurencinėje kovoje. Šalies žmonės vis dar tariasi su pažįstamais emigrantais, kad atvežtų „proškos“ iš Vokietijos, nes ten geresnė sudėtis, o kaina kaip Lietuvoje.
Tuo metu stambiausios opozicinės partijos iškelta kandidatė vadovauti šaliai per debatus pareiškia: „Europos Sąjungoje esame pasirinkę poziciją daugiau galvoti apie tai, ką mes čia galim gauti. Gal Sanglaudos pinigų, gal vienodų tiesioginių išmokų, gal dar kažko. Reikia mums persijungti režimą šiose diskusijose [ir kalbėti] ne ką mes norim gauti, o ir ką mes galime duoti“.
Ar tik man atrodo, kad gerbiama Ingrida Šimonytė gyvena šiek tiek skirtinguose pasauliuose su rinkėjais? Taip, ji pabrėžė, kad ji šiaip jau nėra prieš išmokas žemdirbiams (ačiū ir už tai).
Visa tai – artėjant narystės ES 15-mečiui, skambant pažadams dar ir artėjančiuose Europos Parlamento rinkimuose.
Pats jau praleidęs Europos Parlamente pirmąją savo kadenciją, nuolat bendraudamas su šalies žmonėmis visuose regionuose, gerai žinau, kas realu, o kas labiau iš fantastikos srities.
Dėl „vienodų išmokų žemdirbiams“, kurias oponentė bando pristatyti vos ne kaip blogybę. Esu dėkingas, kad anuose debatuose kitas kandidatas į prezidentus, premjeras Saulius Skvernelis, priminė seniai žinomą tiesą, kad lietuviai nesiekia išskirtinių, o viso labo – lygių konkurencijos sąlygų, nes išmokas juk gauna ir kitų šalių ūkininkai, mūsų žemdirbių konkurentai, tik kad daug didesnes. Nors išmokų vidurkį dar prieš stojant mums pažadėjo iki 2013 metų, laikas seniai suėjo, o vidurkio ir dabar dar tik 60 proc.
Bet tai, ką įvardijo gerbiama I. Šimonytė, atspindi platesnį klaidingą mąstymą – esą turime, nuvykę atstovauti Lietuvai Briuselyje, kukliai trypčioti šone ir nesistengti nieko savo šaliai „gauti“. Lyg apie pinigus, taip reikalingus Lietuvai, galvoti ir kalbėti yra per daug egoistiška, materialistiška. Nes juk negražu galvoti tik apie save. Europoje ir taip daug problemų, ką čia mes, mūsų šalies žmonės, žemdirbiai, gydytojai, mokytojai... Kaip nors pakentės, o mes geriau duokime Europai. Nebūsime „išlaikytiniai“, būsime išdidūs, mandagiai šypsosimės, kai Briuselis pasiūlys patiems iš savo lėšų finansuoti Ignalinos atominės elektrinės uždarymą (nors stojant pažadėta, kad Lietuva to daryti neprivalo).
Taigi, gerbiamoji kandidate – taip nėra. Europoje vertinami ir gerbiami kaip tik tie, kas moka „pastovėti“ už save ir savo žmones. Kas moka argumentuotai paaiškinti, kodėl būtent visai Europai geriau, kad mažėtų skirtumai tarp senbuvių ir naujokų, kad nebūtų akį badančios nelygybės ir neteisybės, nebūtų pirmos ir antros rūšies valstybių, regionų, piliečių.
Būtent todėl sakome „ne“ federacinei Europos Sąjungai, siekiame išlaikyti Tautų Europą, nepavirsti į Europos Tautą. Iš pagarbos sau ir savo tautai. Bet ir nepasiduodame euroskepticizmui, populizmui, gundymui išvis atsisakyti Europos integracijos. Tai klaidingas kelias. Europa turi keistis, bet ji turi išlikti, nes Lietuvai vieninga Europa reikalinga, kaip ir Europai reikalinga Lietuva. Mitas, kad mes „tik imame“. Europai duodame savo darbo jėgą, savo smegenis, savo rinką, geopolitinę įtaką ir patirtį santykiuose su Rytų kaimynais. Europa tai vertina. Svarbu, kad patys vertintume save ir neparduotume viso to per pigiai. Pamažu išmokstame, bet tik dabar.
Todėl man ne gėda, jog baigiu išrūpinti Lietuvos regionams papildomus 1,4 mlrd. eurų naujame biudžete, kad iš atokių šalies savivaldybių dar daugiau žmonių nebūtų priversti išvykti ieškoti geresnio gyvenimo. Ankstesnė vyriausybė „kuklinosi“ tuo užsiimti, nors Europos fonduose šių pinigų Lietuvai užtenka – tam tik reikėjo laiku pakeisti regioninį šalies suskirstymą, ką šiuo metu ir siekiame spėti įgyvendinti.
Ir ne, nė kiek nematau reikalo kuklintis ir atkalbinėti EP Žemės ūkio bei kaimo plėtros komitete savo kolegas, kuriuos pavyko įtikinti dėl palankesnių sąlygų finansuojant Lietuvos žemės ūkį jau nuo 2020 metų – gausesnio finansavimo garantiniam fondui, iš kurio mokamos išmokos, ir kaimo plėtrai, didesnės maksimalaus dalinio finansavimo dalies, aktualaus regionų suskirstymo pagal išsivystymo lygį. Žadėto išmokų suvienodinimo dar nepriėjome, bet einame, nepaisydami savo šalių ūkininkus proteguojančių konservatorių – krikščionių demokratų pasipriešinimo Europos Parlamente ir Komisijoje. Tai normalus derybų procesas, tik gaila, kad vėluojama tesėti Lietuvos žemdirbiams duotus pažadus.
Ir taip, nesigėdiju, kad pavyko po derybų vėl užsitikrinti tiek finansavimo Ignalinos AE uždarymui, kiek ir žadėta mums stojant į Bendriją.
Neturime kuklintis pasiimti tai, kas mums priklauso. Solidarumas tarp šalių narių yra naudingas pačiai ES. Todėl ji ir gyvuoja, kad šio principo dar laikosi. Bet jei bus bandoma pasukti socialinių standartų smukimo, didesnės nelygybės, nesąžiningos konkurencijos tarp šalių, piliečių ir šalių skirstymo į pirmarūšius ir antrarūšius link – Europa žlugs. Brexitas gali būti tik pirmoji kregždė. Šioms tendencijoms turime atsispirti kartu, kad išliktume kartu su Europa ir visi pradėtume gyventi geriau, oriau, „europietiškiau“ – ko tikėjomės stodami į ES.
Taip, ES projektas tik tada bus visiškai sėkmingas ir tik tada būsime juo visiškai patenkinti, kai mūsų žemdirbiai nebebus diskriminuojami, kai visose mūsų šalies ligoninėse, mokyklose ir privačiose įmonėse bus išnaikintos vergiškos darbo sąlygos, kai didmiesčiuose žmonės nebeturės lipti vieni kitiems per galvas, kad turėtų darbą ir išgyventų, o provincijos miestai ir miesteliai nebetuštės, o ims pilnėti.
Na o gerbiamų „aukštesnės klasės“ kandidatų į prezidentus rinkėjams bei ypač dosniems rėmėjams, kuriems jau pasisekė užsitikrinti prabangesnį gyvenimo būdą ir jie jaučiasi pasirengę „ne tik gauti, bet ir duoti“, turiu nuoširdų prašymą: duokite! Jūsų indėlio į Lietuvos ateitį labai reikia vis dar kukliai gyvenantiems viešojo sektoriaus darbuotojams ir žemdirbiams, vaikų švietimui, kokybiškam žmonių gydymui. Jo reikia ir oriai mūsų senjorų senatvei. Juk prabangus Vilniaus centro gyvenimas – ne visa Lietuva. Nesiūlykite mums daugiau duoti Europai, o jeigu jūs turite, ką duoti – tiesiog mokėkite sąžiningus mokesčius savo šaliai, kad turėtume, iš ko finansuoti šalies ateitį ir kokybiškas viešąsias paslaugas. Palaikykite progresinių mokesčių idėją – kas daugiau uždirba, tas daugiau moka, o ne priešingai, o svarbiausia – adekvatų stambaus kapitalo ir jo pelno apmokestinimą. Neslėpkite čia uždirbtų pinigų užjūrio „rojuose“ ar mokesčių vengimo schemose, neužkraukite valstybės išlaikymo naštos kukliau už jus gyvenantiems dirbantiesiems ar smulkiems vietos verslininkams, kurie neturi kur pasislėpti nuo VMI.
Atsisakykite dalies savo prabangaus gyvenimo, kad visi kartu gyventume darniau, oriau, garbingiau.
LVŽS vyriausybė siekia kurti darnesnę Lietuvą, bet mums reikia visų, ypač – pasiturinčių Lietuvos žmonių pagalbos ir solidarumo, kad tai būtų įgyvendinta. Kol kas neišvengiamai reikia ir Europos solidarumo.
Tada galbūt ir sukursime tokią Lietuvą, kuri bus pasirengusi daugiau duoti ne tik savo piliečiams, bet ir Europai.
