Apie vieną buvusį Lietuvos premjerą buvo juokaujama, kad jis visas problemas siūlė spręsti kurdamas naujas komisijas ir darbo grupes. Po metinės Europos Komisijos vadovo kalbos tapo akivaizdu, kad toks anekdotinis iššūkių sprendimų paieškos būdas gresia įsitvirtinti ir visos Europos Sąjungos lygmeniu.
Ir tai išties neramina.
Teisingai įvardinęs kai kuriuos iššūkius - struktūrines ES problemas, migrantų krizę, poreikį toliau plėtoti laisvės, teisės viršenybės ir lygių galimybių erdvę, artėjantį Brexit‘ą, poreikį užtikrinti, kad pelnas būtų apmokestinamas ten, kur jis uždirbamas, Komisijos pirmininkas pasiūlė visas šias problemas bei iššūkius spręsti prikuriant naujų ES institucijų. Europos ekonomikos ministras, NATO dubliuojanti Europos gynybos sąjunga, paneuropinės saugumo tarnybos - Europos tyrimų biuro įsteigimas, vos ne prievartinis valstybių narių integravimas į euro zoną bei į bankų sąjungą, siūlymas Europos Parlamento narius rinkti ne vien valstybėse narėse bet ir pagal bendrą europinį sąrašą, paspartinta Šengeno zonos plėtra ir netgi Europos Komisijos ir ES Tarybos pirmininkų postų suliejimas į vieną - ar tikrai tai tinkamas konkurencingumo, sanglaudos, gyvenimo gerovės, žemės ūkio ir kitų iššūkių sprendimas?
Šiek tiek pralinksmino tik netiesioginis Komisijos vadovo pripažinimas, kad bent vienas institucinis sprendimas - ES išorės santykių tarnybos įsteigimas niekaip nepadėjo padidinti ES veiksmų pasaulyje efektyvumo. Tam reikia struktūrinių sprendimų, primityviausius iš kurių, beje, prelegentas teisingai įvardino - kvalifikuotos daugumos balsavimo įvedimo išorės santykių klausimais.
Tačiau kažin kodėl kitas struktūrines problemas Komisijos pirmininkas, beje, prisipažinęs, kad nesiruošia daugiau kandidatuoti į bet kokias europines pareigas, siūlo spręsti kuriant naujas institucijas. Dar Albertas Einšteinas beprotybę yra apibrėžęs kaip atkaklų tos pačios problemos sprendimą tuo pačiu būdu, žinant, kad jis neveikia.
Deja, vietoje to, kad sulauktume konkrečios vizijos, kaip pertvarkyti sanglaudos politiką, kaip spręsti atsiliekančių regionų problemas, kaip mažinti nedarbą, kaip padėti ūkininkams kurti konkurencingą, sveiką ir saugų žemės ūkį, kaip sulyginti konkurencijos sąlygas naujųjų ir senųjų valstybių narių ūkininkams, kaip pasiekti, kad sumažėtų masinė migracija iš skurdesniųjų valstybių narių į turtingesniąsias, kaip sumažinti konfliktus ES pasienyje ir visame pasaulyje, kaip atsakyti į revizionistinių ES kaimynų keliamą grėsmę, kaip mažinti klimato kaitos padarinius, kaip užtikrinti aukštą švietimo ir mokymosi kokybę, lyčių ir galimybių lygybę, kaip pasiekti tolygesnį pridėtinės vertės pasidalinimą visoje gamybos grandinėje, tesulaukėme menkai artikuliuotų šūkių rinkinio. Tiesa, šiandien pasiūlytas trijų tikslų - laisvės, teisės viršenybės ir lygybės rinkinys bent jau nuskambėjo geriau nei pernai išgirsti menkai su realybe susiję „penki scenarijai“.
Nusivyliau 2017-ųjų metų Komisijos pirmininko kalba. Gaila, kad iššūkius, su kuriais susiduria unikali tarptautinė struktūra, kokia yra Europos Sąjunga, mėginama spręsti iš jos padarant kažką, kas atrodo labai panašiu į nacionalinę valstybę. Ir nesunku atspėti, kas joje dominuos. Net ir nedidelis reveransas mūsų šaliai - paminėjimas, kad Baltijos šalys ir Rumunija kitais metais švęs savo 100 metų nepriklausomybės jubiliejų, neapsiėjo be dabartiniam Komisijos pirmininkui būdingo detalių neišmanymo: juk 1918 m. Lietuva, priešingai nei Latvija, Estija ir Rumunija atkūrė gerokai anksčiau sukurtą savo valstybę.
Nedaugelis teigiamų Komisijos vadovo kalbos elementų - įsipareigojimas siekti lygybės visoje Europos Sąjungoje, kuri apimtų ir užtikrinimą to, kad visose valstybėse narėse būtų pardavinėjamos vienodos kokybės prekės - „kad žuvies piršteliuose Italijoje ir Slovakijoje būtų po tiek pat žuvies“, siekis užtikrinti teisės viršenybę, pasiekti, kad įmonės mokėtų mokesčius ten, kur gauna pajamas, kovoti su išorės grėsmėmis. Nors pastaruoju klausimu Komisijos pirmininkas apsiribojo tik nelegalios migracijos ir terorizmo klausimais, ignoruodamas mums, Baltijos šalims, be kurių anot jo, Europos vaizdas nebūtų pilnas“, aktualius „kietojo saugumo“ aspektus.
Belieka tikėtis, kad Komisijos metiniame pranešime apie Europos Sąjungos padėtį esantys racionalumo grūdai sudarys pagrindą tolesniam konkrečiam darbui, sukuriant galimybes spartesniam konkurencijos sąlygų gerinimui bei mūsų šalies ir visos ES ekonomikos augimui.
Visa kalba: https://ec.europa.eu/commission/state-union-2017_en
